Anykštėnas Juozas Ratautas pasakojo, kad turistai gali būti naudingi, bet vienadieniai lankytojai nesukuria reikšmingo ekonominio poveikio.
Per šalį praūžus „čekiukų“ skandalui, atsirito kitas, ne mažiau intriguojantis ir šokiruojantis. Šiuokart ant plauko pakibo Seimo reputacija. Sakoma, grandinė tvirta tiek, kiek stipri jos silpniausioji grandis. Žurnalistas Andrius Tapinas atskleidė, kad dalis Seimo narių, davę priesaiką tautai būti teisingais ir sąžiningais, elgiasi ne moraliai.
Niekas per daug nesistebi savanaudžiais, jų aplink mus ne vienas, stebina tai, kaip reaguoja valdžios žmonės, pagauti už rankos. Dažnas nepasiduoda, ginasi ir teisinasi. Finansiniu nusikaltimu tų, kurie pirko ir įvairiai naudojo kompiuterines ar ryšio priemones, neapkaltinsi, betgi nepriekaištinga reputacija, kuri būtina valdžios institucijų atstovui, akivaizdžiai pažeista. Jeigu Valstybės tarnautojas du kartus per metus grubiai pažeidžia tarnybinę etiką, jį įstatymas leidžia atleisti iš darbo, o štai Seimo narys geriausiu atveju atsiprašys.
Žmonės plačiai komentuoja, piktinasi, klausia, kada jie pasisotins. Mokytojai savo lėšomis lanko šeimas, perka mokymo priemones, kultūros darbuotojai be atlygio ruošia kolektyvus Dainų šventei, o jie… Kova su pagundom sunki, nes tai kova su vėjo malūnais.
Savivaldybės vagystes įteisino. Nutarė kanceliarinėms prekėms daugiau pinigų neskirti. Nuo šiol tuos valdiškus pinigus primoka kiekvienam kaip premiją, kad nevogtų. Panašų variantą Jurgis Razma siūlo Seimo nariams. Tik tokia forma gavę parlamentinei veiklai skirtus pinigus ar nepriskirs atlyginimui už darbą?
Apklausos rodo, kad vis daugiau žmonių mano, jog didžiąją dalį reprezentacinių lėšų reikia atiduoti gynybai. Seimo nariui būtina suteikti visas priemones jo parlamentinei veiklai, tačiau jos turėtų būti bazinės pagal funkcijas ir parametrus, kurie atitiktų atliekamą darbą. Tiems, kam nepatinka vienoks ar kitoks prietaisas, tegul perka už savus pinigus. Taip yra versle, ne kitaip ir valstybinėse institucijose. Jeigu man nepatiko valdiškas klavišinis telefono aparatas, aš jį pasidėjau į stalčių, o naudojausi modernesniu savuoju.
Dviprasmiškai vertinu Sergejaus Jovaišos sprendimą 25 tūkstančius kadencijos laiku išleisti kompiuteriams ir mobiliesiems telefonams. Gerbiu jį, ir norisi jo nuoširdaus paaiškinimo. Tas, kuris nuskambėjo žiniasklaidoje, manęs neįtikino. Nesigirdi ir partijos kolegų vertinimo. Nekelčiau rankos atimti iš Sergejaus Garbės piliečio vardą, kaip socialiniuose tinkluose reikalauja anykštėnai, tačiau pasiteisinimui nei tylos, nei naivios pozicijos nepakanka. Visi žinom, jog naujo telefono aparato turi pakakti kadencijai, o kompiuterio – dviems. O jei sulaužei ar apipylei kisieliumi ar vynu, pirk iš savo kišenės. Valdišką turtą reikia saugoti, ir tą žinome nuo pirmos klasės.
Man gaila, kad į valdžią ateina vis mažiau idealistų, tokių, kuriuos matėme tik atkūrus Nepriklausomybę. Tokių, kaip Nepriklausomybės akto signatarai Romualdas Ozolas, Eduardas Vilkas, Irena Andrukaitienė bei kiti. Tuomet panašių dalykų nebuvo. Dabar kitaip. Andrius Tapinas vis dėlto padarė gerą darbą – parodė akiplėšiškus veidus, teigiančius, kad jiems leidžiama viskas, – rašo feisbuke Vilius Kavaliauskas.
Vieni iš mokesčių mokėtojų pinigų leidžia pirkti didžėjams skirtą įrangą, kiti – mokėti įmonei už ataskaitų, pranešimų ir postų feisbuke rašymą. Padėjėjui, matyt, toks darbas per sunkus. Žurnalistei paklausus Seimo nario, kurio rinkiminė apylinkė Vilniuje, kodėl jis tiek daug pinigų išleidžia kurui, šis atsakė, kad gyvena Klaipėdoje. Pas žmoną už mokesčių mokėtojų pinigus… Idealistu nepavadinsi – gal pragmatiku, gal savanaudžiu. Kodėl išlaidas transportui parlamentarai neskirsto į privačias ir veiklai būtinas? Mokesčių inspekcija žada gaudyti žymėtais tarnybiniais automobiliais į parduotuvę ar kavinę važiuojančius verslininkus. Ar čia viskas proporcinga ir skaidru? Ar logiška, kad seimūnai konsultuojasi su informacinių technologijų specialistais dėl įrangos parametrų, kurie leistų pažaisti kompiuterinį žaidimą ar muziką kurti, bet, matyt, nei vienas nepasitaria su etikos žinovais, kaip tokius pirkimus įvertins visuomenė.
Valstybę skandina bukumas ir korupcija. Prie kokio reiškinio priskirti vieno ar kito valdžios atstovo veiksmus, tegul sprendžia rinkėjai. O gal moralė nėra šio pasaulio dimensija?
Pagalvoju, kaip bus rašoma istorija. Visi vagys, – kaip žmonės kalba… Ar istorikai ras švelnesnę formuluotę?
