Rimantas Povilas Vanagas ką tik išleido knygą „Nijolė Lituana“ apie Kolumbijos lietuvę, menininkę, žinomo Kolumbijos politiko mamą Nijolę Sivickas de Mockus.
Ką tik pasirodė naujausia anykštėno rašytojo Rimanto Povilo Vanago knyga „Nijolė Lituana“, kurioje autorius pasakoja apie savo kelionę po Kolumbiją ir pažintį su menininke Kolumbijos lietuve Nijole Sivickas de Mockus.
Kaip gimė pažintis su garsiojo Kolumbijos politiko, prof. Antano Mockaus mama ir kodėl būtent apie šią moterį nusprendė parašyti knygą, R. Vanagas papasakojo „Anykštos“ skaitytojams.
Beveik kaimynai…
Šių metų gegužės 25-ąją sueis lygiai šimtas metų, kuomet Kėdainiuose pirmąjį oro gurkšnį įkvėpė ateityje žinoma keramikė Nijolė Šivickaitė. Jos gyvenimas taps toks margas, kad įkvėps sukurti filmą bei parašyti knygą.
Tad kuo ypatinga ši moteris Anykščiams ir mūsų krašto rašytojui R. Vanagui?
„Apie Nijolę man mintis buvo kilusi parašyti jau seniai. Bet nemaniau, kad ši istorija taip ilgai užtruks. Su Nijole susipažinau 2001 metais, tais pačiais metais buvau nuvažiavęs į Kolumbiją ir porą mėnesių pas ją gyvenau. Tai buvo toks „vienkartinis“ susipažinimas tiek su Nijole, jos kūryba, tiek su Kolumbija. Nemaniau, kad iš to kažkas ypatingo išsirutulios – maža kur su kuo susipažįsti. Tačiau mes su ja pajutome ryšį – ar Anykščių, kadangi čia palaidoti jos tėvai, ar daugiau žmogišką“, – apie lemtinguosius 2001-uosius pasakojo daugybės knygų autorius, pelnęs įvairiausiu apdovanojimus, R. Vanagas. Po jo viešnagės Kolumbijoje N. Sivickas de Mockus, atvykusi į Anykščius aplankyti tėvų kapo, būtinai užsukdavo ir į R. Vanago namus, susitikdavo su gydytoja, rašytojo bendraklase Ledina Kaladiene.
„Paskutinį kartą Nijolė Anykščiuose lankėsi 2016 metais, o 2018-aisiais mirė. Per tą laiką mes ir susirašinėjome, ir savo kūrybos ji buvo čia atvežusi. Palaikėme šiltus ir niekuo neįpareigojančius ryšius, – sakė R. Vanagas. – Nijolės tėvai nėra kilę iš Anykščių, čia jie atsidūrė po karo, kai jos tėvas, gydytojas Antanas Šivickas 1948 metais grįžo iš tremties. Tuomet apsistojo Anykščiuose. Iš pradžių jis gyveno Žvejų gatvėje – vos per du namus nuo ten, kur aš gyvenu.“
N. Sivickas de Mockus mokėsi Panevėžio gimnazijoje, tačiau artėjant frontui, išvyko į užsienį. R. Vanagas pasakojo, jog jos pasitraukimas iš Lietuvos buvęs tarsi atsitiktinis.
„Ji ėjo į Panevėžio autobusų stotį ir žiūri – ant vieno vagono laiptelio stovi jos vyresnioji sesuo Aldona. Aldona buvo ištekėjusi už Lietuvos karininko, tad ji neturėjo kito pasirinkimo – su vyru buvo numatę trauktis su vokiečiais. Tad Aldona, pamačiusi sesę, pakvietė ją šokti ant laiptelio, važiuoti kartu. Taip knygoje ir rašau – svarbu, ant kokio laiptelio gyvenime užšoksi. Nijolė manė, kad kažkiek pavažiuos, kol nutols nuo fronto, tačiau ji atsidūrė Vokietijoje. Ten susipažino su vyru Alfonsu Mockumi. Nijolė – trapi, maža, smulkutė, bet ji – labai kieta iš vidaus. Labai sąžininga, labai skrupulinga. Ji įsimylėjo tą lietuvį, Alfonsą, jiedu susiruošė tuoktis ir tuo pat metu sužinojo, jog būsimas vyras serga tuberkulioze, paskutine stadija. Jai buvo sakyta, kad netekėtų už „lavono“, kad nutrauktų sužadėtuves, tačiau ji neklausė. Buvo problema, kad jie negalėjo trauktis nei į Ameriką, nei į Kanadą, nei Angliją, nes ten nepriimdavo sergančių. Juos priėmė Kolumbija, be jokio medicinos pažymėjimo. Kolumbijoje Alfonsas Mockus pasveiko! Tačiau A. Mockus vėliau žuvo lėktuvo avarijoje ir Nijolė liko viena su dviem vaikais svetimoje šalyje. Štai tokia ji buvo „kieta“, – savo herojės stiprybe žavėjosi knygos autorius R. Vanagas.
Mintys apie knygą vis grįždavo
Pasiteiravus, kodėl pasirinko parašyti būtent apie keramikę Nijolę, R. Vanagas sakė:
„Kai dirbau žurnalistu, teko su daug kuo daryti interviu – ir su premjerais, ir su vyskupais, ir su generolais. Bet aš su jais po to nesusidraugavau – atlikai savo darbą, viso gero ir mes nebesusitinkame. Tačiau buvo keli žmonės, kurie „užsiliko“ mano gyvenime. Tai – kunigas Česlovas Kavaliauskas, dr. prof. Algirdas Avižienis ir Nijolė Sivickas de Mockus. Tai – žmonės, su kuriais nepraradau ryšio ir po interviu. Kelionės nuotykius daug kur spausdinau, tačiau kelionė baigiasi, o paskui, kai vystosi santykiai, atitinkamai daugėja pokalbių, atsiranda daugiau informacijos, klausimų, atsivėrimų.“
Knygoje „Nijolė Lituano“, pasak R. Vanago, viskas sudėta nuo 2001-ųjų metų iki pat dabar.
„Po dešimties metų nuo mūsų pažinties su Nijole buvau patekęs į tokį projektą AKIM – Aukštosios kultūros impulsai mokykloms. Tame projekte buvo 240 Lietuvos menininkų – rašytojų, kompozitorių, dailininkų – kurie važinėjo po Lietuvos mokyklas ir pagal savo specialybę mokiniams vedė pamokas. Viena iš mano temų buvo Kolumbija ir Mockų giminė. Pasakojau, kaip žurnalistas panaudoja medžiagą, kaip ją beletrizuoja, kiek jis yra laisvas arba nelaisvas. O dar turiu Antano Mockaus dovanotą kolumbietišką skrybėlę, jo prezidento rinkiminius marškinėlius! Jis du kartus kandidatavo į Kolumbijos prezidento postą, deja, nesėkmingai. Mano pamokos vaikams buvo įdomios, ir aš buvau antrus metus pakviestas dalyvauti tame projekte. Grįžau į tą laiką, man vėl atgijo prisiminimai“, – apie mintis imtis rašyti knygą pasakojo R. Vanagas:
„Dar po kelerių metų atvažiavo pas mus grupė kino režisierių, atsivežė ir Nijolę, ir Antaną ir jie filmavo filmą „Nijolė“. Dalis filmo yra filmuota mūsų kambaryje. Tad buvo tokie papildomi mūsų suartėjimai. Tuomet Nijolė pas mus buvo paskutinį kartą, mačiau, kad ji jau silpna ir jaučiau, kad daugiau nebesusitiksime, nors ji labai karštai kvietė atvažiuoti dar kartą.“
Svajonė galbūt išsipildys
Dar vienas dalykas, dėl kurio rašytojas norėjo sudėti šios moters gyvenimo istoriją į knygą – tai jos kūriniai. N. Sivickas de Mockus yra studijavusi Vokietijoje Štutgarto Dailės akademijoje, keramikos mokėsi Juozo Bagdono studijoje Bagotoje (Kolumbija), yra surengusi parodų įvairiose šalyse. Vienas didžiausių Nijolės norų buvo tas, kad jos darbai atsidurtų Tėvynėje.
„Kai aš pas Mockus buvau 2001 metais, tuo metu Nijolė susirašinėjo su Vilniumi, vyko derybos. Ji labai norėjo, kad dalis jos darbų atsidurtų Lietuvoje. Skaičiau tą susirašinėjimą ir pamačiau, kaip Lietuva begėdiškai elgiasi, kaip biurokratiškai atrašinėja. O Nijolė spirga, laukia, koks bus atsakymas – ar taip, ar ne? Per du mėnesius, kuomet ten buvau, niekas nepasikeitė…
Grįžęs į Lietuvą, buvau nuvykęs pas Vilniaus merą Artūrą Zuoką, į Prezidentūrą, kreipiausi į Kultūros ministeriją, kad išsiaiškinčiau, kur yra paslaptis, kokios yra Nijolės darbų pergabenimo problemos. Ir dabar, kai Nijolės nebėra, kai yra sukurtas filmas apie ją, kai mano knygelė buvo į pabaigą, pagalvojau, kad reikia pasidomėti, ką dabar Nacionalinis meno muziejus yra nuveikęs dėl to darbų grąžinimo.
Susirašinėjau su Nijolės dukra Ismena, kuri man sakė, kad nieko naujo neįvyko. Parašiau Arūnui Gelūnui, kad man knygos pabaigai reikia „p. s.“ – noriu parašyti kelis sakinius, kur dabar yra Nijolės kūriniai. Ir aš baisiai nustebau, kad yra nepadaryta nieko. Tuomet stabdžiau knygos leidimą“, – nuostabos apie tėvynainių neveiklumą neslėpė R. Vanagas ir pridūrė, kad iš mirties taško planas parsivežti kūrinius pajudėjo tik šių metų pradžioje, kuomet į Kolumbiją nuvyko penkių menotyrininkų, muziejininkų grupelė.
„Mano intencija buvo bent dalį kūrinių pergabenti į Lietuvą, o kitas mano noras – galbūt vieną kitą kūrinį mes sugebėtume pritraukti iki Anykščių. Šiuo metu dar esame nežinomybėje, bet reikalai bent jau pajudėjo. Nežinau, kiek jų pavyks pergabenti, jie yra trapūs, iš Andų molio, pas mus lauke būti negali, jiems išlaikyti reikia ypatingų sąlygų“, – sakė R. Vanagas.
Ant Nijolės kapo – žemė iš Žvejų gatvės
Dar vienas dalykas, giliai įsirėžęs į rašytojo atmintį – kiek svarbus N. Sivickas de Mockus buvo bendravimas su Anykščiais, su pačiu R. Vanagu.
„Mes bendravome su Mockais, bet aš negalvojau, kad esu jiems tiek artimas. Kai vyko filmo „Nijolė“ pristatymas Lietuvoje ir Nijolės jau nebebuvo, A. Mockus manęs paprašė iš mūsų sklypo paimti saują žemės, kad nuvežtų ant motinos kapo, nes buvau jai vienas artimiausių žmonių. Tai mane labai sujaudino, net negalvojau, kad kažkas gali taip branginti žemę iš Žvejų gatvės“.
R. Vanagas teigė, kad Nijolės vaikai – Ismena ir Antanas – apie naująją knygą žino.
„Tačiau jos išsiųsti dar nespėjau. Daugiau susirašinėju su Nijolės dukra, nes Antanas serga Parkinsono liga, jam sunkiau tą daryti. Didžiąją dalį nuotraukų gavau būtent iš jos“, – sakė rašytojas.
Knygą „Nijolė Lituana“ išleido Pasaulio anykštėnų bendrija, o parėmė A. ir A. A. Avižienių fondas. Knyga išleista 500 egzempliorių tiražu.
istorija! Labai idomi.