„Vieni kalbasi su angelais, kiti – su velniais, o aš noriu kalbėti su žmonėmis apie angelus“, – prisistato 2001 – ųjų metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga.
„Vieni kalbasi su angelais, kiti – su velniais, o aš noriu kalbėti su žmonėmis apie angelus“, – prisistato 2001 – ųjų metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga.
Skulptorius L.Strioga yra vienas labiausiai įvertintų ir pripažintų anykštėnų menininkų. Pateikiame skaitytojų užduotų klausimų pagrindu parengrą interviu su skulptoriumi.
– Ar Jums neatrodo, kad statomos skulptūros, ypač provincijoje, tapo tiesmukesnės nei prieš 20 metų, kuomet skulptūrose atsispindėjo idėjos, o ne konkretybė?
– Tokių skulptūrų dabar yra nemažai. Galiu pasakyti, kodėl tai vyksta – daugiausia ne nuo dailininkų, bet nuo valdžių tai priklauso, nes valdžios dažniausiai turi labai ribotą supratimą apie meną. Todėl jie išsirenka kūrinius pagal savo supratimą. Deja. Labai gaila.
Jei būtų rimti konkursai, gal ir rezultatai būtų kitokie. Beje, pas jus Anykščiuose geriausią skulptūrą pastatė Vildžiūnas (paminklas Laisvei, – red.pastaba).
– Kokie žmonės Jums padarė didžiausią įtaką?
– Asmenybei didžiausią įtaką padarė tėvas. Bet man labai prie širdies Aputis, Grušas, Geda ir dar vienas kitas poetas. O iš užsienio menininkų – jų labai daug. Tarkim, Marino Marini kaip skulptorius savo formų ieškojimu ir Alberto Giacometti. Jie yra pasaulinio mąsto skulptoriai. Pas mus labai yra stiprus monumentalistas Navakas, jis demonstruoja monumentalų mąstymą, jo darbuose matoma archaika, pagonybė. Abstrakcionistas Urbanavičius, taip pat man labai patinka, Jarošovaitė (realistė), Vildžiūnas, Šerys. Daug…
– Ar išvardinti autoriai daro įtaką Jūsų darbams šiuo metu, gal kokią idėją iš jų pasiskolinat?
– Nelabai. Aš kūrybos keliu einu savarankiškai. Ir idėjų, ir vidinė mano struktūra yra kitokia, aš labiau kamerinis, labiau ieškau kontakto su žmogumi, ypač Lietuvos. Tai mano kūryboje labai išryškinta.
– Kokią ir kokio skulptoriaus skulptūrą laikote gražiausia?
– Konkrečiai labai sudėtinga pasakyti. Labiau būčiau linkęs pasakyti autorius. Minėjau Navaką. Jarošovaitė, kaip minėjau, Urbanavičius. O iš užsienio ir minėjau Marino Marini. Jis yra sukūręs labai įdomius žirgus. Jie tragiški. Giacometti – etruskų įtakoje padarytos plonos einančios figūros. Jos labai gražios.
– Pernai Anykščiuose dalyvavote plenere, vėliau buvo atidaryta Jūsų darbų paroda. Ar dar galima tikėtis pamatyti Anykščiuose dar vieną Jūsų darbų parodą?
– Jei amžius dar leis, tai kodėl ne? Žinoma, ne kas metai. 2010 metais, kai man buvo 80 metų, Lietuvos miestuose surengiau 9 parodas. Visur bendravom šiltai.
– Kaip apibūdintumėte savo pasaulėžiūrą – jūs kosmopolitas ar tautininkas?
– Man svarbiausia yra žmogus. Nesvarbu ar žydas, ar lietuvis, ar prancūzas, ar musulmonas, ar indas. Tai nelemia. Bet visas patinkančias savybes visų pirma noriu matyti savo tautos žmonėse.
– Kokio dydžio didžiausią skulptūrą esate sukūręs ir kur ji yra?
– Sėdinti skulptūra „Sėdinti moteris“ du metrai aštuoniasdešimt, atrodo, bet jei atsistotų, turbūt būtų trys – keturi metrai. Ji stovi prie Dainavos poliklinikos Kaune. Kita stovi Raudondvaryje, prie pilies, keturių metrų aukščio akmeninė skulptūra „Vaidila su varpu“.
– Kokių dienų Jūsų gyvenime buvo daugiau – baltų ar juodų?
– Gyvenimas buvo labai sudėtingas. Buvo visko – baisių ligų, artimiausių žmonių netekčių, išdavysčių… Bet visumoje, sakyčiau, kad baltų, nes aš jas noriu matyti ir už tai kovoju. Esu liūdnas optimistas. Visus negatyvus labai gerai matau, bet kada jų nebuvo? Šventas Augustinas kalbėjo panašiai. Vadinasi, buvo visais laikais, nereikia per daug sureikšminti negatyvų. Žinoma, gaila, kad taip yra, o dar mūsų išgyventa fašizmo ir bolševizmo istorija… Tai palieka pėdsakus žmoguje. Visada reiškiasi, lipa ant pjedestalo blogis, o ne gėris. Todėl atrodo, kad blogio buvo labai daug. Bet jei pasaulis nesugriuvo, tai reiškia gėris dar atlaiko.
– Ar be Sakralinio meno centro ir Angelų muziejaus dar kur nors Anykščiuose yra Jūsų kūrinių?
– Turbūt ne…
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti kūrinys, kad jis Jums būtų gražus?
– Gražus ir geras – du skirtingi dalykai. Kai man pasako, kad graži skulptūra, tai ne visada tikiu, bet kai pasako, kad gera – man tai daug vertingiau. Grožis yra labai sąlygiškas. O jei kalbėti apie gerą – jos forma turi būti išplėtota ir sudvasinta. Taip pat, kad būtų originali, kad turėtų gilius klodus, kad būtų idėja. Tokiais principais orientuojuosi. Yra tokios skulptūros, kurios tarsi be idėjos, bet jos vis tiek idėją neša. Negali būti be idėjos. Net abstrakcija negali būti be idėjos, ji vis tiek turi vidinį virpesį, kažkokį santykį su kosmosu.
– Jūs kalbate apie skulptūrą kaip apie gyvą sutvėrimą…
– Tai yra dvasinė išraiška.
– Ar sukūręs skulptūrą nesijaučiate, kad ji būtų gyva, kad įkvėpiate jai gyvybę?
– Kažkada vienas žmogus paklausė, kaip jūs žiūrite į savo darbus, ar giriate, ar peikiate ar dar kaip? Bet kaip motina gali peikti savo vaiką? Juk motinai visi vaikai mieli, nei vieno atstumti negali. O man pirmoje vietoje svarbu, kad skulptūroje jaustųsi humanizmas ir pareiga, kad nebūtų grynas pasisvaidymas, pasižaidimas. Bet gal reikia ir tokių? Jei menas gerai sukurtas, jis būna labai vertingas. Ne nuo gražumo priklauso, nes menas yra žmogaus santykio su pasauliu, žmogaus su žmogumi ir visa kuo atspindys.
– Menas yra iracionalus dalykas, kurį sunku nusakyti?
– Kas yra menas, sunku pasakyti. Yra bandymai meną skirstyti sritimis, bet tai labai sunku padaryti, nes jos įtakoja viena kitą.
– Ar kada nors nenorėjote mesti kūrybos ir užsiimti kuo nors kitu?
– Buvo kilę tokių minčių kaip, kad „kam tai reikalinga, nevertina ir tik pavargsti“. Ypač prie sovietų. Tada labai nepagarbiai elgėsi, kaip rusai sako buvo „izdevatelstvo“ (tyčiojimasis, – red.pastaba). Tai labai atmušė.
– Be meilės turbūt nebūtų kūrybos?
– Man ne. Bet gal yra tokių racionalistų? Kaip kad viena dailininkė pasakė – aš nieko nemyliu, tik savo mamą ir savo darbą. Daugiau nieko. Įsivaizduojate? Tokiam žmogui sunkuuu… Ir išgyvena giliai, ir pasaulį mato ne tokį.
– Bet gal vieniems duota pajusti per širdį, o kiti turi pajusti per protą?
– Dabar daugelis darbų „daromi su protu“, bet ne su širdimi. Deja. Kažkaip per daug racionaliai. Man širdies balsas, meilė yra pagrindinis variklis.
– Gal ką patartumėte jauniesiems skulptoriams?
– Būkit atsakingi ir, jei turite talentą, jį tausokite, tai – Dievo dovana. Saugokite kaip gražųjį iš laukų pakilusį paukštelį.
