Antradienį, kaip ir pridera, tą pačią Šv. Juozapo dieną – kovo devynioliktąją, Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje švęsti tradiciniai Šv. Juozapo atlaidai. Ta proga vyko ir gavėnios rekolekcijos, buvo svečių kunigų, kurie uoliai pasidarbavo klausydamiesi išpažinčių, nes klausyklos buvo apgultos. Tvyrojo ypač pakili nuotaika, giedojo vaikų choras, o jų vadovė šventė apskritą jubiliejų.
Ilgą, pasninku ir rimtimi paženklintą gavėnios laiką džiugiai perskiria, gal net kažkiek sutrumpina Šv. Juozapo šventė. Tą dieną bažnyčia nuo seno leidžia pasilinksminti ir net vestuves kelti, nes tai –šventosios šeimos globėjo diena. Juozapinės tarp svėdasiškių ypatingos, mat nuo amžių amžinųjų šie atlaidai sujungti su pasirengimo Šv. Velykų šventėms pamaldomis bei su dvasiniais mąstymais – rekolekcijomis. Bažnyčioje yra nuostabaus grožio šventojo paveikslas. Teigiama, kad jis yra garsiojo dailininko Kanuto Rusecko dar XIX amžiuje nutapytas. Juozapų ir Juozapotų anksčiau netrūko: net ir garsiausias svėdasiškis Juozas Tumas-Vaižgantas šiuo garbingu vardu buvo pakrikštytas; svėdasietiškos kilmės rašytojas Albertas Juozėnas sau literatūrinį Juozo Baltušio vardą pasirinko, o savo svarbiausią kūrinį ypatingam Juozapui pašventė ir „Sakmė apie Juzą“ pavadino. Ir šiandienos Svėdasų ko ne vienintelis Juozas Rimša – labai poetiškos dvasios žmogus.
Šiemet į Šv. Juozapo atlaidus susirinko daug tikinčiųjų, sunku patikėti, bet jų buvo daugiau nei du šimtai. Labai tuo džiaugėsi klebonas Raimundas Simonavičius, kuris ir vadovavo Šv. Mišių šventimui, bei išpažinties sakramento malonę teikę kunigai: Kamajų klebonas Egidijus Vijeikis ir Pandėlio klebonas Albertas Kasperavičius. Pandėliškis pasakė įtaigų pamokslą, džiaugėsi, kad tiek daug tikinčiųjų, katalikų bei gerų žmonių susirinko į iškilmes. Šios dienos šventąjį pavadino paprastu, bet taip pat ir labai ūkišku bei patikimu žmogumi. Džiaugėsi, kad tiek daug naudojasi ypatinga tikėjimo dovana – išpažinties sakramentu. Juk kaip nuostabu išsivaduoti nuo slegiančių minčių, neteisingų poelgių naštos. Kai atleidžiama ir vėl su nauja viltimi galima gyventi. Kaip nuskambėjo šios dienos šventųjų raštų skaitinys apie senelis Abraomą, kuris neprarado vilties, kai vilties nebebuvo ir Dievo valia tapo didžios giminės bei tautos pradininku.
Taika ir ramybės motyvas. Pažymėjo, kad popiežiaus paraginimą siekti taikos daugelis ne taip suprato. Juk iš tiesų visi žmonės, gyvenantys žemėje, po ta pačia saule ir broliai, kuriuos Viešpats moko mylėti vieni kitus broliška meile. Juk karas prasideda ne tada, kai skrieja kulkos ir krinta bombos, bet tuomet, kai širdyje gimsta neapykanta kitam žmogui.
Brandžiai jaunatviško keturiasdešimtmečio proga pasveikinta bažnyčios vargonininkė Lina Lukošienė. Jos pastangomis mokant giedoti jaunimą, visai mažus vaikučius, ypač gėrėjosi klebonas R. Simonavičius.
Autoriaus nuotr.
Nematau JEZAUS KRISTAUS TOSE KUNISKOSE BAZNYCIOSE
JIS JAU SENAI IS TU BAZNYCIU ISMESTAS
KA IR KAM JOS TARNAUJA, JOS IR TARNAI ZINO???
Popiežiui ant tiek susisuko galva, kad jo pasakymas iškelti Ukrainoje baltą vėliavą ir pasiduoti Rusijai tapo anekdotas ! Nu ku čia padarysi, nupirdęs senis ir gėda net prisipažint… !
Senas
Iskelti ,ponia, balta veliava yra visada gerai
O koks jis jau popiezius,cia visai kas kita.???
Kieno VALIA JIS VYKDO, JIS ZINO
Svarbiausia siandien.,zinoti kiekvienam tokiam komentatoriui apie save.
KAM MES TARNAUJAM, SAVO DYDZIU ZODYNU???