Kas prisimins mūsų veidus?

Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis

Visai neseniai buvau užsukęs su reikalais į mūsų vyskupijos kuriją. Joje, šalia visokių ofisų, turime ir jaukią religinių reikmenų bei knygų parduotuvėlę, kurioje darbo valandomis visus maloniai priima mūsų vyskupijos kurijos sekretorė Julija. Šį mano apsilankymo kartą ant Julijos darbo stalo buvo sudėta didelė krūva senų fotografijų, iš kurių žvelgė kažkada gyvenę, kunigavę, buvę jauni mūsų vyskupijos ir ne tik jos dvasininkai. Paėmęs į rankas krūvelę tų senų fotografijų, pradėjau jas apžiūrinėti. Dieve, kokie jauni, gražūs, romantiškų veidų broliai kunigai! Jie – lyg rašytojo Vinco Mikolaičio-Putino aprašyti romane „Altorių šešėly“ personažai, kurių veiduose buvo galima pajausti, kad kažkada šie jauni žmonės, turėdami prieš akis daugybę gyvenimo kelių, pasirinko kunigystės kelią. Netikėtai mano žvilgsnis užkliuvo už vienos fotografijos. Juk tai buvęs mano dvasios tėvas ir nuodėmklausys, kažkada kunigavęs Svėdasuose – kunigas Povilas Čiučkis! Koks jaunas, nepaprastai raiškaus žvilgsnio, fotografijoje kunigas Povilas man buvo panašus į jauną ir mano mylimą britų ir amerikiečių aktorių Entonį Hopkinsą. Ši kunigo Povilo fotografija turėjo ir dedikaciją, kurioje buvo tiek gražių ir šiltų palinkėjimų. Tik nežinia, kam ji buvo dedikuota ir pas ką paskutiniu metu buvo ši fotografija. Kurijos sekretorė Julija pasakė, kad ši, kaip ir kitos fotografijos, į vyskupijos kuriją atkeliavo ir atkeliauja po vieno ar kito kunigo mirties. Beje, Julija padėkojo, kad atpažinau ir kunigą Povilą fotografijoje, nes niekas kurijoje negalėjo pasakyti, kieno čia atvaizdas. Nedrįsau paprašyti, kad tą fotografiją man padovanotų, nes kunigas Povilas mano gyvenimui buvo padaręs daug geros įtakos. Man pasisekė, kad gyvenime, ypač vaikystėje ir jaunystėje, turėjau nemažai nuostabių kunigų, kurie man buvo kaip mokytojai ir dvasios tėvai. Jų visų fotografijas saugau savo asmeniniuose albumuose.

Julijos paklausiau, kas yra daroma su tomis fotografijomis. „Dalis pasilieka kurijos archyve, o kitos sunaikinamos…“ – pasakė Julija. Pažvelgiau į tuos visus veidus, sustingusius fotografijų krūvoje ant stalo, ir pasidarė labai liūdna. Nejaugi niekam ir niekur nebeliko nei lašelio geros valios išlaikyti atminimą tų žmonių, kurie kažkada aukojo už kažką mišias, krikštijo vaikus, laidojo mirusius, bendravo, mokė, šnekino, drąsino? Juk ir giminaičiais kažkam jie visi buvo. Tada prisiminiau, kad teko savomis, dar vaiko akimis matyti, kaip po vieno kunigo mirties buvo deginami jo fotografijų albumai, užrašai, laiškai… Rodos, buvo deginama atmintis, paliekant pamiršimą ir jo tylą. Gal tada ir padariau nuodėmę, nes niekam nematant, slapčiomis sugebėjau iš sudeginimui pasmerktos fotografijų krūvos pasiimti kelias. Tos fotografijos yra tebesaugomos mano asmeniniame albume.

Mėgstu laisvalaikio metu pavartyti fotografijų albumus, ypač tuos, kurie yra saugomi mano tėvelių namuose, Svėdasuose. Kiek čia daug saugoma praeityje kažkada gyvenusių mūsų giminaičių veidų! Štai teta Antanina – dar visai vaikas. Fotografija padaryta ant kažkokio Rusijos caro laikų popieriaus, su fotoateljė ženklu. O štai čia – mano proseneliai. Kokie romantiški jų visų veidai, nors jie gyvenime daug vargo matė, daug sunkiai dirbo, fotografijoje buvo įamžinti lyg brangios savojo kraujo ikonos. Paskui atverčiu kitą albumo lapą. Mano tėvelių vestuvių fotografijos. Daug vestuvių dalyvių, deja, daugelio iš jų jau nebėra gyvųjų tarpe. Tik fotografijos primena jų veidus, kažkur lyg sapnuose matytus.

Kažkada, besišnekučiuodami su bičiuliais, priėjome prie bendros išvados, kad jei norime pamatyti, kaip greitai bėga laikas ir kaip keičiamės mes ir mūsų gyvenimas, tai reikia pasižiūrėti į mūsų pačių fotografijas. Jose galime įžvelgti nugyvento mūsų gyvenimo ir laiko ženklus mūsų veiduose, akių žvilgsniuose. Taigi, atvaizdai fotografijose – tai tarsi nebylūs liudininkai apie mus, apie tuos, kurie yra ar buvo šalia mūsų. Kaip svarbu tad išlaikyti tą matomą vaizdą mūsų fotografijų albume, kad pažvelgę į artimų žmonių veidus, galėtume bent mintyse atkurti jų balsus, dar kartą išgirsti ištartus mums žodžius, pajausti, kokios švelnios buvo mūsų močiučių ir senelių rankos, kai jos glostydavo mūsų vaikiškas galvas, vaišindavo pačiais skaniausiais gardumynais, o gal net pasidalindavo tuo vieninteliu ir sunkiai gautu apelsinu per šv. Kalėdas.

Mūsų santykį su kitais primena ne vien fotografijos mūsų albumuose, bet ir daiktai. Apie juos galima parašyti visą knygą. Tik ar daugelio, ypač jaunų šeimų, moderniuose namuose senelių, prosenelių ar tėvelių kažkada naudoti daiktai gali rasti pagarbią saugojimo vietą? Retai, labai retai. Nors pasitaiko tikrų ir nuostabių dalykų. Vienas bičiulis, pasikvietęs mane į svečius, parodė savo namuose saugomus savo senelio laiškus, rašytus savo namiškiams iš tremties vietos. O aš prisiminiau, kad savo nedideliame archyve saugau mano tėvelio 1967 metais rašytus laiškus mamytei į Anykščių gimdymo namus, man gimus. Kiek tuose laiškuose šilumos, džiaugsmo ir vilties! Šalia tų laiškų dar saugau stebuklingai išlikusį mamytės vestuvinį rūtų vainiką. Gal toks esu, kad savo vidinį gyvenimą papildau ne vien rožančiais ir maldomis, bet ir artimų žmonių relikvijomis: fotografijomis ir daiktais. Jei to nesaugočiau ar neturėčiau, būčiau lyg kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo mankurtas iš garsiosios knygos „Ilga kaip šimtmečiai diena“: vergas, neprisimenantis savo praeities, nejaučiantis savasties. Baisi tai būsena. Deja, jos apraiškų labai dažnai pasitaiko mūsų visuomenėje, kurioje už giluminį sielos ir atminties pasaulį yra svarbiau dabarties laikinas ir nugrimuotas įvaizdis, pasipuikavimas savo turtais ar aukšta socialine padėtimi, lyg tai būtų šimtaprocentinis amžinos egzistencijos garantas ar svarba. O juk mūsų gyvenimo istorijos atmintis neatsirado savaime. Tą atmintį padėjo kurti ir mūsų artimieji, mylimi ir patikimi žmonės. Kiek jų dar turėtume būtent dabar šalia mūsų? Gerai, jei dar turime. O jei neturime, tai liguistai bandome save drąsinti, raminti ar net guosti valandų valandas tupėdami savo feisbukuose, dėliodami patiktukus po kažkieno banaliomis skaitmeninėmis nuotraukomis telefono ekrane, kuriame bandome ir savo atvaizdus patalpinti, laukdami patiktukų, lyg vaikai saldainių.

Dabar norėčiau vėl sugrįžti prie fotografijų ir prisiminimų. Kažkada, rodos, kad 2005 metais, vieną gražią pavasario dieną nuvykau į Kauno „Urmo“ prekybos miestelį. Beklaidžiodamas po jį, užsukau į visokiomis senienomis apkrautų prekystalių vietą. Ko čia tik nebuvo! Nuo visokių senovinių atvirukų, indų, senų knygų, iki baldų ir kitų sendaikčių. Užkalbinau vieną prekiautoją, nes ant jo prekystalio pamačiau daug senų fotografijų, kažkokių ranka rašytų sąsiuvinių. Paklausiau, iš kur jis gavo visą tą medžiagą, ir iš viso, – iš kur sendaikčių prekiautojai viso to gauna. Tas žmogus man papasakojo, kad daugelį dalykų jam atneša žmonės po savo artimųjų mirties, kai pradedami tvarkyti mirusių artimųjų ar giminaičių namai ir juose esantys daiktai. Už tas visas atiduotas senienas dar gaunamas vienas kitas pinigas. „Vis šiokia tokia nauda ir jiems ir man“, – prasitarė tas mano pašnekovas. Mums besikalbant, mano žvilgsnis vis klajojo po visas tas fotografijas ant prekystalio. Galiu prisipažinti, kad tada pasidarė labai liūdna ir net pikta. Juk čia buvo krūvos kažkieno atminties, kuri kažkam tapo nereikalinga, o gal ir nepatogi, gal ir nekenčiama. Aukso ir pinigų tikrai niekas nebūtų atidavęs sendaikčių prekiautojui. Nuo to mano apsilankymo „Urmo“ prekybos miestelyje jau praėjo nemažai laiko. Mano, kaip kunigo, gyvenimas niekuo nėra ypatingas ir mažai skiriasi nuo kitų žmonių. Tik va neturiu šeimos, nes tokia Bažnyčios valia, liečianti kunigo pašaukimą. Tad dažnai pagalvoju: o kurgi atsidurs mano fotografijos ar daiktai, kai manęs jau nebebus? Ar kas nors visoje toje daiktų ir kitų atminimų didumoje ar dalyje sugebės išsaugoti ir mane, ar bent mano veidą? O gal ir mano fotografijos voliosis ant sendaikčių prekystalio ar kažkieno rankų bus sunaikintos ir sudegintos kaip sąvartyno šiukšlės. Tas savo mintis visai neseniai buvau garsiai išsakęs vienam savo artimam, jaunam žmogui. „Aš saugosiu tavo atminimą…“ – ištarė jis. Tie žodžiai man buvo vieni iš stipriausių suteikiant viltį, kad manęs neištiks tokia lemtis, kurią taip skausmingai aprašė mūsų poetas Maironis 1895 metais savo eilėraščių rinkinyje „Pavasario balsai“: „Išnyksiu, kaip dūmas neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės! Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, o kas jų bent vardą atspės?“ Lieka tikėtis, kad taip nebus. Lieka ir dar norisi sau ir kitiems palinkėti, kad saugotume savo ir kitų atminimą. Gal jam ir nebus statomi paminklai ar kabinamos marmurinės atminimo lentos. Tačiau net ir kukli, sena fotografija mūsų albume neleis užgęsti atminimo ugnelei, kuri ne tik šildo mūsų sielą, bet leidžia mums prisiminti mylimus veidus. O kas gi prisimins mūsų veidus, priklausys, kiek gi gyvenime kažkam buvome brangūs ne dėl pinigo, bet dėl mylinčios ir apie save mažiausiai galvojančios mūsų širdies.