Kavarskietė džiaugiasi 104-uoju pavasariu

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024 metų pradžioje Lietuvoje gyvena 345 senoliai, kuriems yra sukakę 100 metų. O pačių vyriausiųjų, kurių amžius – net 105-eri, Lietuvoje yra 13 gyventojų.
Viena iš vyriausiųjų Lietuvoje yra kavarskietė Ona Jurkėnaitė-Varanavičienė, balandžio 15 dieną švenčianti 104-ąją gimtadienį.
Prieš metus senolė dėl sveikatos būklės persikėlė gyventi iš Kavarsko į Vilnių, pas dukrą. Tačiau ji nepamiršta savo tėviškės – Kavarsko. O vaikai savo mamai į Vilnių yra užsakę regiono laikraštį „Anykštą“ – kaskart gavę į sostinę žinių iš gimtųjų vietų, perskaito ilgaamžei naujienas.

104-erių kavarskietė šypsosi gyvenimui

Garbingo amžiaus sulaukusi O. Varanavičienė, užauginusi keturis vaikus: dvi dukras ir du sūnus, – jau netekusi pirmagimės Aldonos, tačiau iš aukščiau yra gavusi didelę dovaną – ilgą gyvenimą. Nuoširdžiai džiaugiasi senolė būriu anūkų, po pasaulį pabirusiais proanūkiais, žino, kad jau yra ir proproanūkiukų…
Ilgaamžė silpnai mato ir girdi, bet dar šiek tiek juda po namus su vaikštyne. Nelengvai, bet susikalba su artimaisiais, tad, rašant šį straipsnį, bendrauta su senolės vaikais, anūku.

Pasak O. Varanavičienės dukters Palmiros, vasarą būna lengviau, nes kai mama papusryčiauja ir sukalba rožančių, galima vežimėliu išvažiuoti į kiemą.
„Jei šalčiau, mama mėgsta sėdėti prie lango. Vasarą lengviau, nes su vežimėliu išvežu į gryną orą. Čia, kur gyvenam, gatvė baigiasi, žmonių mažai, bet mama mato tai katę, tai šunį, ir įvardija, ką mato. Per pietus jai reikia pagulėti, – paprašyta papasakoti apie mamos kasdienybę, kalbėjo Palmira ir tęsė: – Pernai vasarą mama paprašė išpažintį atlikti, ir atliko.“

Anūkas Aidas Baškys, pasukęs gydytojo odontologo-burnos chirurgo profesiniu keliu, domisi giminės genealogija, bajoriškos kilmės šaknimis, didžiuojasi garbinga giminės praeitimi. Jis vežioja po Vilniaus senamiestį, bažnyčias savo mylimą, ilgaamžę močiutę, istorijos liudininkę, rodo dabartinio gyvenimo dideliame mieste įvairovę, būtinai pagerbdamas ją vaišėmis kavinėje. „Pernai močiutė ragavo austrių, – šypsojosi Aidas ir tęsė: – O kad paįvairinčiau močiutės gyvenimą ir praskaidrinčiau nuotaiką, esu davęs jai reikalingų priemonių, kad pabandytų tapyti. Sumanymas pavyko – močiutė su malonumu ėmė spalvomis reikšti savo vizijas. Nors trukdė nepataisomai nusilpęs regėjimas bei rankų neklusnumas, bet močiutė paliko keletą šviesių, gamtos motyvais primargintų, tikrų tikriausių paveikslų.“
A. Baškys – Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys – pasakojo, kad 2023-iaisiais kartu su močiute lankėsi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, ten apžiūrėjo O. Varanavičienės protėvių bajorų paveikslus.
Solenizantės O. Varanavičienės protėviai – Žemaitijos bajorai Jankevičiai, herbas Janina.

Solenizantės tėvų pažinties istorija – Ukrainoje

Onutė gimė Vaivadiškių kaime (Anykščių r.) Antaninos Jackutės ir Mato Jurkėno šeimoje.
Onutės tėvų bendra istorija prasidėjo Ukrainoje, dabartiniame Donecke (anksčiau ten buvo Juzovkų šachtos, – aut. past.). „Tas kraštas dar nesivadino Ukraina. Tai buvo Rusijos imperijos sritis, kur buvo pilna įvairių tautybių atvykėlių uždarbiauti ir karo pabėgėlių. Buvo nemažai lietuvių, lenkų. Susikalbėdavo rusų kalba, kurios turėjo pramokti ir mūsų pabėgėlės.

Antanina Jackutė su jaunesne seserimi Onute iš gimtojo Žemaitijos pakraščio – Šaukėnų parapijos, Žygaičių kaimo – pasitraukė Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet jas, tarnavusias pas stiprų ūkininką, nuo namų atskyrė frontas.

Karo pabėgėles pasamdė tarnauti turtingo rusų karininko šeima. Matas, atitarnavęs caro armijoje, buvo pasilikęs dirbti anglių kasykloje. Juos supažindino ten gyvenęs lietuvis Grumbinas“, – istorinius senelių gyvenimo vingius pasakojo solenizantės sūnus Rimantas Varanavičius.
Susituokę, Antanina ir Matas dar kurį laiką ten pagyveno, gimė dukrelė Stefutė ir, prasidėjus bolševikinei betvarkei, jie grįžo jau į nepriklausomą Lietuvą, į Vaivadiškius, Mato Jurkėno gimtuosius namus. Čia, pasidalinęs ūkį su broliu, Matas Jurkėnas pradėjo gana vargingą savo šeimos gyvenimą kitame trobos gale. Su gerokai vyresniu vyru Matu Antanina sugyveno dar keturis vaikus: Onutę, Stasiuką, Alfonsą ir Viktoriją. Iš penkių užaugo trys – Stefutė ir Stasiukas mirė dar kūdikiai. Ona, vyriausia Jurkėnų duktė, gimė 1920 metais balandžio 15 dieną.

„Vaikystė buvo sunki, visi daug dirbome. O didžiausia nuoskauda likusi ta, kad tėvai neleido toliau mokytis“, – pasakojo Ona prieš penkerius metus. Kai kurie prisiminimai iš vaikystės liko ryškūs ir dabar, tik jau vis sunkiau ir sunkiau senolei kalbėti, išsakyti…

Svarbu „žemę dirbti“, o ne vaikų norų paisyti

Onutė mokėsi Vaišviliškių pradžios mokykloje. Keturis skyrius baigė vien penketais.
„Labai norėjo toliau mokytis, net mokytojas Janukėnas buvo atėjęs į namus prašyti ir įkalbinėti, kad tėvai leistų ją į gimnaziją, mat vaikas buvo itin stropus ir gabus. Tačiau tėvai nutarė, kad mokytis leis jaunesnę dukrą, kuriai mokslas nė kiek nerūpėjo. Mama iš tėvų lūpų išgirdo frazę „kas žemę dirbs?..“ Ir liko plušėti ūkyje, vis siekdama užsidirbti kur nors pinigėlį. Vieną vasarą dirbo žinomo tarpukaryje Karazijos ūkyje. Karaziją prisimena kaip kultūringą, reiklų, bet teisingą šeimininką. Prisimena, kaip pasibaigus vasaros sezonui, šeimininkai iškeldavo vaišes darbininkams, būdavo ir alaus, ir vyno“, – pasakojo mamą dabar prižiūrinti dukra Palmira.
Kurį laiką Ona dirbo šeimininke pas mokytojus Galvanauskus. Dar nesulaukusi 18-os, išvažiavo į Kauną uždarbiauti.

„Tarnavo pas vieną inteligentišką vaistininką, kur pelnė visišką pasitikėjimą, kad net nunešdavo pinigus į banką. Mat, šluodama grindis, rasdavo kokį pinigą „pamestą“, tai padėdavo ant prekystalio, nes buvo nuo mažumės išmokyta nieko svetima neimti. Šeimininkas taip gudriai bandė jos sąžiningumą“, – teigė Palmira.
Kaunas paliko šviesių prisiminimų, bet čia pasiliko ir svajonė mokytis bei tapti tikra vaistininke. Padirbėjus porą metų, teko paklusti griežtam tėvų reikalavimui sugrįžti namo, „prie žemės“, kaip vis pabrėždavo laiškuose, adresuotuose dukrai.

„Užėjo rusai, prasidėjo vežimai, neramūs laikai. Onutė tuo metu buvo pasamdyta kepti duoną Kavarske žemės matininkams – mat ji buvo baigusi virimo kursus Vaišviliškyje, kuriuos vedė tokia Drusteikienė. Prasidėjo karas, rusus išvijo, gyveno jaunimas prie vokiečių“, – kalbėjo sūnus R. Varanavičius, inžinierius, Kavarsko istorijos metraštininkas, dažnai aplankantis mylimą mamą.

Pardavę karvę ir dar pasiskolinę, įsikūrė Kavarske

Kartą per vakarėlį Vaišviliškyje panelė Onutė susipažino su Stasiu Varanavičiumi. Jie susituokė 1943 metais Kavarsko bažnyčioje. Dar prie vokiečių, kaime, 1944 metais gimė dukra Aldona. Iš pradžių tėvai nuomojosi kambarėlį Kavarsko centre, bet per apšaudymą namui sudegus, prisiglaudė trobelėje prie kapų, pas senutę Grigaliūnienę, kur vyras Stasys jau buvo gyvenęs su savo motina. Vieta netikusi – nei daržo, nei ūkinių pastatų. Čia 1946 metais gimė jų antroji dukra Palmira. Tėvai ėmė sukti galvas, kaip įsigyti kokį nors savo būstą. Kaip tik sugrįžo iš Rusijos susprogdinto malūno savininkų žydų Berzonų dukra, kuri paskelbė parduodanti jų gyvenamą namą Pienės gatvėje. Vieta gera – prūdo vietoje didelis daržas, bet reikėjo daug pinigų.

„Aplėkė gimines, kas galėjo, paskolino. Mamos tėvai davė karvę, kurią mama vedė net į Ukmergę parduoti. Pardavė ir kai kuriuos savo daiktus. Tokiu būdu šitas žydiškas namas teisėtai atiteko mūsų tėvams“, – pasakojo Rimantas, su dėkingumu pabrėždamas, kad tėvams pavyko sukurti stabilią, tvarkingą šeimą, kurioje visada buvo gerbiama knyga, mokslas.

Dirbo, daug skaitė, dainavo…

Stasys Varanavičius buvo išmokęs batsiuvio amatą ir dirbo. Ona tvarkė daržus, augino vaikus ir vis prisimindavo, kaip norėjo mokytis.
„Kai atsidarė Rudolevičienės namuose vaikų darželis, mamai palengvėjo. Žiemą tėvas susodindavo į (dideles roges) karukus ir veždavo. Mama pradėjo dirbti kooperatyvo skalbėja. Sunkiai dirbo abu su tėvu, kad galėtų mus išauginti ir išmokslinti“, – mamos nueitus vargus vertindama, pasakojo dukra.
Dukra Palmira prisiminė, kaip jie, vaikai, laukdavo švenčių, šv. Velykų, šv. Kalėdų: „Mama iškepdavo sausainių, bandelių, virtinių su grybais. Per Velykas kepdavo veršiuko šlaunį. Prisimenam, kokius skanius mama Onutė darė skilandžius: gražūs, kieti, raudoni. Kai papjaudavo kiaulę, viskas „sueidavo“: ir kraujiniai vėdarai, kepenų vyniotiniai, kauliukus susūdydavo kubile, o lašinius ir skilandžius veždavo rūkyti.“
Ona labai mėgo skaityti. „Mama imdavo knygas iš bibliotekos ir vakarais skaitydavo. Net buvom radę sąsiuvinį, kuriame ji rašydavo perskaitytas knygas. Tapo ištikima knygai, kol leido akys. Mėgo ir šokti, dainuoti. Dalyvavo Kavarsko etnografiniame ansamblyje, šoko tautinius šokius. Dažnai prisimena Dainų šventes Vilniuje, kur dainuodavo. Prisimena, kaip paskutinį kartą dainavo su ansambliu Tauragnuose. Dar pamena ekskursiją į Palangą, Zarasus sunkvežimiais su šonuose sustatytais berželiais“, – prisiminimais dalijosi Onos dukra.
Mirus dukrai Aldonai, Ona Varanavičienė atsisakė dainų.
„Nors dabar, būdama 104-rių, dažnai dainuoja senas dainas, kurių net mes nežinome. Kartais prisimena praėjusias dienas“, – atviravo Rimantas.

Visi Varanavičiai – į sostinę

Kai Varanavičių vaikai užaugo, baigė savo mokslus, visi su šeimomis apsigyveno Vilniuje. „Mūsų tėtis mirė 85-erių metų. Mama kurį laiką gyveno viena. Mes visi čia, Vilniuje, gyvename: vaikai ir anūkai, proanūkiai. Tiesa, vyresnis brolis Algimantas, išėjęs į pensiją, grįžo į tėviškę, ir abu su mama šauniai tvarkėsi, kol galėjo“, – pasakojo dukra Palmira.

Pasak Palmiros, bėgant metams mamos sveikata silpnėjo, ir jai vis labiau reikėjo priežiūros.
„Susidraugavom su Kavarsko „saulės spindulėliu“ – Laimute Kuojiene. Ji tapo tartum mūsų šeimos nariu. Labai daug padėjo mamai kaip medikė, padėjėja, patarėja. Mes esame labai dėkingi felčerei Laimutei už jos didelę širdį“, – sakė Palmira.
Netgi dabar, kai O. Varanavičienė jau beveik metai gyvena pas dukrą Palmirą Vilniuje, be Laimutės konsultacijų jos neapsieina.
„Dabar mūsų mama, močiutė, promočiutė – vilnietė, bet čia tik mūsų traktavimu, ir tik pagal buvimo vietą, ne daugiau – Kavarsko, be jokios abejonės, mamai niekas, net pats gražiausias didmiestis, niekada neatstos. O kas dėl mamos sveikatos, esam dėkingi poliklinikos šeimos gydytojai ir slaugytojai, kuri lanko mamą kartą per savaitę, taip pat ir kineziterapeutei, kuri irgi kartą per savaitę sportuoja kartu su mama“, – teigė dukra Palmira.

Ilgaamžystę Dievas atseikėjo

Ilgai trunkantis gyvenimas – dovana iš aukščiau.
Tuo, matyt, garbaus amžiaus senolė neabejoja, nes kaip kalbėjo jos vaikai, solenizantė kasdien meldžiasi.
Dukra Palmira pasakojo, kad mama savo ilgaamžystėje kiek padejuodavo: „Ai, negaliu nieko dirbt“: „Aš sakau, „O ko ir norėt tokiame amžiuje? Dar orientuojasi, apsirengia, patrepsi po namus – čia ir visas jos darbas. Ko norėt? Kiekviena diena – dovana.“
Solenizantė O. Varanavičienė, nors silpnai mato ir girdi, bet domisi, kaip gyvena žmonės, kas vyksta.
„Daug galima būtų pasakoti apie mūsų mamos gyvenimą. Anykščių krašto rašytojo Vanago knygoje ,,Akivarai“ yra aprašyta mūsų tėvų istorija. Mes linkim mamai laikytis, o mes visi vaikai, anūkai jai padėsime gerai jaustis“, – apie savo mamą kalbėjo dukra P. Baškienė.

Rimanto Varanavičiaus komentaras:

   Sakoma, tėvai savo vaikams meilę ir nuolatinį rūpinimąsi skolina, nes ateina laikas, kai vaikai tą skolą privalo grąžinti. Tiktai esminis skirtumas tas, kad tėvai savo vaikus palydi į gyvenimą, o vaikai savo tėvus išlydi iš šio pasaulio. Vaikui kiekvieni metai kažką prideda, o senam žmogui – atima. Sakoma, vaikas jau turi du dantukus, o senis – dar turi porą dantų. Vaikelis jau vaikšto, o senis – dar paeina ir t. t. Gaila, kad nesugebam laiku surinkti iš seno žmogaus atminties istoriškai vertingų prisiminimų, tikroviškai atspindėjusių žmonių gyvenimą tam tikru laikotarpiu, kai keitėsi valdžios, santvarkos, kai teko išgyventi karą ir svetimų atėjūnų priespaudą. Ateina laikas, kai seno žmogaus atmintis išblunka ir lieka tik vis iškylančių svarbesnių gyvenimo epizodų mišinys, kartais atverčiantis ir dar negirdėtų faktų. Viskas yra prasminga. Nesvarbu, kiek motinai metų, ar vaikai jau pasenę, – tos pačios kasdieninės maldos bus skirtos savo „amžinai mažiems“ vaikams, Dievo prašant sveikatos ir globos, kad visi savo šeimose iki pat proproanūkių gyventų dorovingai, kaip nustatė Dievas ir kaip motiną pačią nuo mažumės mokė jos tėvai ir pirmieji (iš tikrųjų vieninteliai) kaimo mokyklėlės mokytojai.

Nereikėtų kritiškai vertinti praėjusių kartų gyvenimo pagal šiuolaikinio išprususio žmogaus supratimą. Vartant 1942 metų Kavarsko gyventojų surašymo duomenis, matome, kad mamos tėvų (mano senelių), gimusių dar prie caro, karta buvo beveik visi beraščiai. Retas mokėjo šiek tiek skaityti. Tuo laiku žmonės sprendė išgyvenimo klausimus, pasitikėdami tiktai savo jėgomis. Jų proto nedrumstė politika ir pasaulio problemos, kurių negalėjo žinoti ir suprasti. Bet kokią technikos naujovę vertino paprastai – „velnio išmislas“ ir tiek.

   Mamos karta jau gyveno privalomo pradinio mokymo laikotarpiu. Gerai prisimenu visų vienodo pradinio išprusimo giminių, bei paprastų kavarskiečių gyvenimą, bendravimą, vertybines nuostatas, emocijas… Šią kartą aš vadinu „Smalsiųjų karta“. Visi jie neturėjo galimybių toliau mokytis, bet protingai sudaryta pradinio mokymo programa davė gerą pasaulio pažinimo pradžią ir suvokimą, kad daug nuostabių dalykų sužinotum, jei galėtum toliau mokintis, pagaliau, taptum kultūringu žmogumi, kokie savo elgesiu išsiskyrė iš paprastų žmonių. Atsirado elektra, telefonas, radijas, vėliau televizorius – visiems įdomu, kaip tie prietaisai veikia. Žinoma, jų žinių bagažo tam neužteko, užtat dažnai girdėdavau su pavydu sakant: ot galvą turėjo tas, katras pirmas išrado tą, ar kitą daiktą.

   Taigi, šios kartos žmonės savo neišsipildžiusias viltis stengėsi duoti savo vaikams, žūtbūt sudaryti sąlygas jiems siekti mokslo, žinių ir įgyti tokią specialybę, kuri leistų jiems ištrūkti iš sunkaus, gana grubiais santykiais paremto gyvenimo.

   Esu dėkingas savo tėvams už pagarbą knygai, mokslui, už atvertas galimybes pasirinkti tai, kas įdomu, prie ko linksta širdis. Aš save ir savo mokyklos bei studijų draugus taip pat laikau „Smalsiųjų karta“, kurie mokėsi ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad įdomu. Kitaip nepaaiškinsi, kodėl net panelės  institute mokėsi tokį dalyką, kaip radiotechnika. Mums „noriu žinoti“ buvo svarbiau už „noriu turėti“. Vėliau patyriau, kaip smalsumas tarp jaunų žmonių geso. Dabar pilni namai visokių gudrių prietaisų, bet kam rūpi, kaip jie veikia. Dabar svarbiausia – „noriu turėti!“