Pamaitink vilką, išsaugok avį (Rievės 2024-04-12)

Šį vilkų medžioklės sezoną anykštėnai sumedžiojo rekordiškai daug vilkų – net 19 (taip skelbia Aplinkos ministerija, o pasak naujienų portalo medžiotojams miske.lt, – ir visus 21). Tačiau limito šiemet „įveikti“ nepavyko – buvo leista sumedžioti rekordiškai daug šių mūsų girių plėšrūnų – iki kovo 31-osios net 341. Iš viso visoje respublikoje medžiotojai nušovė 280 vilkų. Specialistų teigimu, Lietuvoje šiuo metu gyvena 32–62 vilkų šeimos (apie 500 vilkų), o Anykščių rajone – trys ar keturios.
Ir čia kyla, ko gero, amžina kova tarp medžiotojų bei ūkininkų ir gamtos saugotojų. Pirmieji tikina, jog vilkų Lietuvoje priviso tiek, kad šiems nebeužtenka maisto, pilkieji braunasi į ūkininkų tvartus, jų aptvaruose kelia tikras puotas, išpjauna prie grandinių pririštus šunis… Tuo tarpu žalieji teigia atvirkščiai – kad šitaip tik sunaikinsime miško sanitarus. Dar gi kyla klausimas, dėl ko nebuvo pasiektas tas 341 vilko limitas, kai, pavyzdžiui, praėjusiais metais medžioklės sezonas buvo nutrauktas dar kovo pradžioje (tuomet buvo leista sumedžioti 282 vilkus)? Medžiotojai tikina, jog tai – (ne)sėkmės dalykas, be to, pačiame medžioklės įkarštyje nebuvo sniego (tuomet nebuvo ir vilko pėdsakų). O gal vis tik pilkųjų iš tiesų mažėja?

Beje, pastebima, kad medžiotojai dažniausiai nušauna stipriausius ir didžiausius žvėris gaujoje – alfa patiną arba alfa patelę. Dėl to gauja pakrinka, o neišmokyti medžioti jaunikliai ir puola netoli miškų laikomus gyvulius, šunis. Negana to, specialistų teigimu, kai miške žūva lyderis, tuomet vilkai ieško ir kuria naujas šeimas, ir vietoje vienos poros vilkiukus jau veda kelios alfa poros.

Galima svarstyti – kam iš viso toks niekadėjas reikalingas? Kuo jų mažiau, tuo saugiau. Tačiau laukinėje gamtoje nėra nieko nereikalingo. Pilkieji vilkai mūsų miškuose atlieka sanitaro vaidmenį: jie minta ligotais gyvūnais, beje, taip patys užsikrėsdami savo aukų ligomis, tačiau neplatindami, pavyzdžiui, pasiutligės. Jie reguliuoja lapių ir usūrinių šunų gausą, taip stabdydami pasiutligės plitimą. Dėl to (ir dėl medžiotojų) pilkieji natūraliai gamtoje vidutiniškai išgyvena tik penkerius metus, kai jų gyvenimo trukmė galėtų būti ir 15 metų (o seniausias užregistruotas vilkas buvo sulaukęs net 20-mečio).

Prieš dvejus metus internetiniame puslapyje naturalit.lt buvo paskelbta įdomi publikacija, kurioje net du specialistai – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, plėšrūnų tyrėjas, medžiotojas Petras Adeikis ir Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyriausiasis specialistas Saulius Bartminas, tyrinėjantis vilkus nuo 1998-ųjų, – teigia, kad vilkų populiaciją reguliuoti reikia, tačiau ne taip, kaip tai daroma dabar. P. Adeikio teigimu, blogiausia yra tai, kad vilkai sumedžiojami išimtinai miške, o ne tie, kurie puola ūkininkų gyvulius. Tyrėjas mano, kad, sumedžiojus būtent tą vilką, kuris jau paragavo lengvai prieinamos mėsos, kitiems jo gentainiams tai būtų puikus pavyzdys, kad čia – pavojinga. „Be to, visi, kas nors mažiausiai supranta apie selekciją, supranta, kad jeigu išmedžiojami vilkai, kurie nėra problematiniai, kurie nedaro problemos žmonėms, o paliekami tie vilkai, kurie pjauna gyvulius, tai mes paliekam daugintis būtent tuos vilkus, kurie elgiasi mums netinkamai“, – įsitikinęs specialistas (Monika Vyšniauskienė. Vilkai Lietuvoje – grėsmingai plintantys ar pažeidžiami?).

Tačiau, kad būtų įvykdytas toks, sakyčiau, utopinis scenarijus, reikėtų labai pasistengti, mat būtent tų vilkų, kurie puotauja ūkininkų valdose, sumedžioti negalima. O kai jie nepuotauja, kaip miške atpažinti, kuris – „nusikaltėlis“, o kuris tik šiaip pro šalį keliauja? Mat vilkų medžioklės sezonas prasideda tik spalio pabaigoje – dažniausiai tada, kuomet ūkininkai gyvulius jau varo į tvartus. Praėjusiais metais Anykščių rajone ne medžioklės sezono metu buvo leista nušauti tik du vilkus – būtent tuos, kurie ir pjovė avis. Kitu atveju, kaip teigia medžioklės specialistai, net jei ir matai, kaip vilkas nešasi aptvare pasigautą grobį, šauti teisės neturi. Jei medžiotojas vis tik nuspręstų ūkininkui pagelbėti, jam tektų ne tik baudą susimokėti, bet ir ginklą atiduoti…

Vilkų ir žmonių santykis iš tiesų, ko gero, visuomet buvo nevienareikšmis. Ir ne vien „medžioti ar nemedžioti“ atžvilgiu. Iš vienos pusės jų buvo bijoma, jie demonizuojami, bet kartu jie buvo ir gerbiami, jų atvaizdais puošti herbai, skydai. Vilkas yra Vilniaus simbolis, Ukmergės pavadinimo viena iš versijų – „vilko merga“ (senasis miesto pavadinimas – Vilkmergė).

Pasak gamtos mokslų daktaro, fiziko, etnologo Liberto Klimkos, tikėta, kad geras ženklas nuotakos ateičiai yra kelionėje į bažnyčią pamatyti vilką. Etnografo Balio Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti, kad vasarą bandos nekliudytų, o etnologo Norberto Vėliaus teigimu, krikščionybės laikotarpiu vilkus imta vadinti Dievo arba švento Jurgio šunimis, imta tikėti, kad jie pjauna tik tuos gyvulius ir žmones, kuriuos jiems paskiria šventas Jurgis.

Žinoma, vilkai buvę ir blogi, ir jų bijota, buvo manoma, kad žmonės virsdavę vilkolakiais (vilktakiais, vilkatais) – savo noru arba raganos užburti…
…Todėl norėtųsi tikėti, kad protingi žmonės vis tik išras formulę, kaip vilkų nesunaikinti ir kaip apsaugoti nekaltus šunis ar ūkininkų laikomus gyvulius. Kaip yra sakoma – kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.