Šiemet gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną, sukanko 40 metų, kai 1984-aisiais, saulėtą pavasarį rašytojo Jono Biliūno tėviškėje vesdama ekskursiją, muziejininkė, literatė, kultūros istorikė Teresė Mikeliūnaitė, humanisto gimtinėje geltonuojant žydinčių pienių laukams, ištarė paskutinius žodžius: „Taip svaigsta galva, turbūt nuo žydinčių pienių…“
Širdies kirčio kaip žaibo nukirsta, ji mirė pačiame kūrybinių galių išsiskleidimo zenite, palikusi Anykščiams ir Lietuvai profesionaliai išplėtotą rašytojų atminties muziejų sistemą, unikalų muziejinių ekspozicijų ir mokslinių tyrimų palikimą, talentingų novelių kraitį, išmintingus laiškus, o svarbiausia – tyraširdės asmenybės sukurtą Anykščių kultūrinės tapatybės veidą.
Vytautas BALČIŪNAS
Alyviniai pavasario šešėliai,
Alyvine šviesa švytės išėję.
Judita Vaičiūnaitė
Muziejinės kalvos kūrėjų atmintis
Po 40 metų Niūronių laukai, kaip ir kasmet, tebešviečia pienių geltoniu, o Muziejaus gatvelėje tūkstančiais žiedų žvelgia tyros alyvų akys. Ne tik tiems, kurie jas mato dabar, bet ir tiems bei dėl tų, kurie čia kūrė kultūros miestą ir kurių sielos iš praeities švyti mums alyvine pavasarių šviesa.
Nuo 1840 metų, kai į šią Ažupiečių kalvelę iš Jurzdiko atsikėlė Antano Baranausko tėvai su gausia šeima, persikėlę čia ir nūnai muziejinę klėtelę, kai čia įsikūrė naujai pastatydintoje viloje rašytojas Antanas Vienuolis, sukūręs klėtelėje 1927 metų pirmąjį Lietuvos memorialinį muziejų, kurio lankytojų knygose, – šimtai tauriausių paliudijimų, kokią ypatingą galią ir prasmingumą skleidžia ši kultūros erdvė.
1960 metais mokytoja lituanistė, Vilniaus universiteto auklėtinė Teresė Mikeliūnaitė, tapusi šio muziejaus vadove, per 24 metus ne tik išpuoselėjo čia muziejinę infrastruktūrą (restauravo klėtelę, A. Vienuolio namą, pastatė parodų ir fondų pastatą ir kt.), ne tik sukūrė juose profesionalias muziejines ekspozicijas, parašė klėtelės tapsmo muziejumi istoriją, aprašė Ažupių dainininkių fenomeną, bet svarbiausia – sukūrė gyvą, autentiškumu ir įtaiga alsuojančią muziejaus kultūrinę atmosferą.
Jos rūpinimusi ir pastangomis Anykščiai įgijo fenomenalų kultūrinės atminties aktualinimo, kultūrinių susitikimų centrą, iš kurio mokėsi Lietuvos regionų muziejai. Romualdas Budrys, garsiausias visų laikų Lietuvos muziejininkas, man nuolat kartodavo, kad „Teresė buvo mums visiems pasišventimo pavyzdys, o jos išmintingos kalbos ir darbai, jos muziejiniai kūriniai Anykščiuose mus įkvėpdavo, žavėjo, traukė.“
Budrys, kaip ir daugelis muziejininkų, ją vadino profesore. Anot jo, Teresės Mikeliūnaitės erudicijos pavyzdį geriausiai išreiškė profesorės sąvoka, nors šio titulo formaliai ji neturėjo. Teresė buvo labai kukli, gyveno asketiškai kaip vienuolė, visą save atiduodama darbui ir kūrybai. Jos studijų universitete kurso draugas prof. Donatas Sauka, pakeliui užsukęs pas ją į Anykščius, buvo nustebintas, kaip kukliai ji glaudėsi Vienuolio namo II aukšto mažyčiame kambarėlyje, kur „vos išsiteko lovutė, rašomasis stalas ir spinta“ (butą Ramybės rajone ji gavo tik po viso rašytojo namo memorialinių kambarių renovacijos) ir svečiui pavaišinti spintelėje teturėjo „duonos kumpiuką ir pomidorą“.
Po staigios Teresės Mikeliūnaitės mirties D. Sauka inicijavo jos literatūrinio palikimo leidinio parengimą – 1990 metais „Vaga“ išleido Teresės Mikeliūnaitės novelių, kultūros istorijos tyrimų, publicistikos ir dienoraščių bei laiškų knygą „Marčiupio eglė“, kurią palydėjo D. Saukos įžangos žodis „Iš Anykščių gyvojo šaltinio“, kuriame jis teigė, kad T. Mikeliūnaitė buvo „rimtų filologinių interesų, reto poetinio subtilumo žmogus. O kartu – praktikė, organizatorė, vadovė. Pasišventė, pareigos vaidilutė.“ Tie, kurie iš arti stebėjo muziejaus vadovę, matė, kaip ji kasmet vidinio sąmoningumo laiptais vis labiau kopdama aukštyn, o paprastame gyvenime vis labiau leisdamasi šiais laiptais prie kiekvieno žmogaus ir daikto, T. Mikeliūnaitė, kaip kažkada jaunas A. Baranauskas, troško „iš storų praeities pelėsių atgaivinti mirusių amžių prisiminimus, <…> kad atgytų jų kerintis grožis“.
Jei moderniais metodais bandytume vertinti T. Mikeliūnaitės literatūrinio muziejaus modelį, jam labiausiai tiktų kultūrinių susitikimų centro sąvoka. Neįtikėtina, kad tokioje priklausomoje visuomenėje T. Mikeliūnaitė modeliavo tik laisvės erdvėje įmanomą sąmoningumo skatinimo formą – intensyvių svarstymų, pokalbių, kultūrinio dialogo erdvę. Salė su jaukiu amfiteatru, kurį ji sukūrė prie Vienuolio namo, – tobula susitikimų centro vieta! Deja, dabar ji kažkodėl užpildyta natūralistiniu menu, kuris žymiau labiau tiktų etnografinei Arklio muziejaus ekspozicijų aplinkai, nei šiai erdvei.
Žvelgdamas fenomenologijos metodo akimis, manau, kad šiuolaikinėje situacijoje T. Mikeliūnaitė gerai žinotų, kaip įveikti memorialinių muziejų silpnumą. Neabejoju, kad dabartyje atsivėrusias begalines nacionalines ir tarptautines galimybes ji panaudotų intensyviausiai literatūrinių susitikimų programos plėtotei.
Kūrėja, pranokusi laiką
Nors ir spraudžiama į sovietinės ideologijos rėmus, partkomo reikalavimus, Teresė Mikeliūnaitė kūrė literatūros klasikų A. Baranausko, A. Vienuolio, J. Biliūno ekspozicijas, kurios humanistiniu turiniu sugebėjo sugriauti partinius ideologinius ribojimus ir kurios atskleidė kūrėjų asmenybių gelmę ir jų kūrybos savitumą bei vertę (nei vienos jos sukurtos ekspozicijos šiandien jau nebėra, o Vienuolio namo I aukštas, išmontavus jos ekspoziciją, stovi tuščias kaip pustynė).
Ji sukūrė savo ekspozicijų modelį, ypač įtaigų autoriaus pristatymą, kuriuo ji per tai kalbėjo ir apie muziejaus lankytoją, ypač apie žmogaus priedermę išsaugoti žmogiškumą, branginti gamtą, mylėti meną. Asmeniškai man ji yra kalbėjusi, kad „žmonėms svarbu tik tai, kas jį asmeniškai paliečia, kas yra susiję su jo gyvenimu kokiu nors būdu“. Jono Biliūno ekspozicija rašytojo humanisto gimtajame name buvo ypatingas tokio kalbėjimo pavyzdys, tarsi per J. Biliūno gyvenimą skaitytum savo sielą.
T. Mikeliūnaitės muziejininkystės pamatas – autentiški eksponatai, kultūros tikrumas, pirmapradiškumas. Ji niekada nebūtų leidusi kurti muziejaus be autentiškų artefaktų, kurie yra ekspozicijų kertinis akmuo. Ji saugojo vertybinį autentikos pristatymą ekspozicijose, parodose kaip pačią brangiausią muziejaus stiprybę ir vertę. Jai eksponatų kopijos, replikos, improvizacijos buvo nepriimtinos iš esmės.
Kultūros tikrumas, autentiškumas jai buvo brangakmenis, kurį ji statė į meno muziejaus ekspozicijų ir visos veiklos centrą (dabar šis tikrumas yra deformuotas). Todėl jai būtų labai artimas pernai Prahoje rugpjūčio 24 dieną Pasaulio muziejų organizacijos ICOM asamblėjoje priimtas naujas muziejų apibrėžimas: „Muziejus yra nuolat veikianti, pelno nesiekianti, visuomenei dirbanti institucija, kuri tiria, kaupia, saugo, interpretuoja ir eksponuoja moterialųjį ir nematerialųjį paveldą.
Visiems atviri, prieinami ir įtraukūs muziejai skatina įvairovę ir tvarų vykstymąsi. Savo veiklą ir komunikaciją jie grindžia etišku bendravimu, profesionalumu, bendruomenės dalyvavimu. Siūlo įvairią patirtį, skirtą edukacijai, apmąstymams, mėgavimuisi ir žinių dalijimuisi.“ Kaip matome, šis muziejaus apibrėžimas ypač akcentuoja sukauptų vertybių pristatymo nuolatinėse ekspozicijoje, parodose ir komunikacijoje svarbą, įtraukiant visuomenę į vertybių suvokimo, jų branginimo, dalijimosi jomis procesą, pasakojimo ir interpretavimo vertingumą, apmąstymo svarbą – tai, kas Teresei Mikeliūnaitei buvo svarbiausia muziejininkystės darbe, ką ji įgyvendino praktikoje, ką skelbė tyrimuose, pranešimuose, straipsniuose.
Deja, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus iki šiol nėra įsitraukęs į Pasaulio muziejų organizacijos (ICOM) Lietuvos skyriaus veiklą, nesivadovauja jo profesionaliomis rekomendacijomis, nedalyvauja „ICOM Lietuva“ forumuose, ir nėra šios organizacijos narys, nors 30 metų galėjo atsiverti šiam pasauliniam muziejų dialogui ir gauti iš jo milžinišką patirtį, rekomendacijas, geriausių turinio ir techinių sprendimų duomenis.
Artėjantis T. Mikeliūnaitės gimimo jubiliejus
Po A. Baranausko klėtelės – muziejaus šimtmečio – jubiliejaus 2027 metais, seks T. Mikeliūnaitės gimimo šimtmečio sukaktis (gimė 1928 metų lapkričio 3 dieną Panevėžyje), kuriai būtina kryptingai, nuosekliai ruoštis. Tam reikia profesionalios darbo grupės, atsakingo ir uolaus darbo, programos, ir ne tik.
Svarbiausia, kad Anykščių muziejus, kuris dabar labiausiai susitelkęs į atraktyvių edukacijų ar kultūros pramogų kūrimą ir vykdymą, grįžtų prie Teresės Mikeliūnaitės sukurtų muziejininkystės pagrindų ir jos vadovauto muziejaus buvusios lyderystės visos Lietuvos mastu. Tai kaip pamatas prieš 100 metų buvo padėtas A. Vienuolio, kuris „kūrė Anykščius kaip kultūros miestą“ (R. Šaltenis), kuris, tęsdamas pirmojo Lietuvos muziejaus kūrėjo D. Poškos, įrengusio dviejuose baubliuose 1812 metais senienų muziejų ir pradėjusio kultūrinį turizmą, Anykščius pakylėjo iki meno Mekos. Klėtelės muziejaus 100 jubiliejus 2027 metais, T. Mikeliūnaitės gimimo 100 metų sukaktis 2028-siais, humanisto J. Biliūno gimimo 150 metų jubiliejus 2029-siais parodys, ko siekia ir ką sugeba Anykščių kultūra. „Tapti gimtinės vertais“, – šis T. Mikeliūnaitės kvietimas turėtų tapti Anykščių strateginiu kultūros siekiu.
Norečiau sužinoti, kur yra palaidota A.A. Teresė, jei žinote parašykite.
T. Mikeliūnaitė buvo asmenybė. Dėl to niekas nesiginčija. Kas yra Balčiūnas dar nežinia. Šiandien muziejus visai neblogai funkcionuoja. Puikiai suranda bendrystę su iš toliau atvažiuojančiais, tačiau su vietiniais gyventojais bendrystės labai mažai. Muziejus atsivėręs, tad ir anykštėnai galėtų pajudėti, pažinti muziejaus saugomus lobius…
Buvo Vytautas Balčiūnas muziejaus direktoriumi.Gal per jaunas buvote ar tyčia taip rašote.Ar visada taip atsivėręs tas muziejus būna,tai jai kitas klausimas,abejotina.
O kaip čia tas muziejus atsivėręs visuomenei? Ar kad nusipirkęs bilietą gali pamatyti Baranauko klėtelę? Tai už pinigus visi muziejai darbo dienom, išskyrus pirmadieniui, yra atviri. Tam jie ir funkcionuoja. Čia mažas nuopelnas. Apie visokius rajone vykstančius renginius matau informaciją anyksta.lt. Bet kad muziejuje be ukrainiečių mišių dar kas nors vyktų įdomaus dar nei karto nemačiau. Žinau, tik kai vyksta Antaninės, rajono vadovai ateina viešai pasveikinti direktoriaus Antano ir ta proga žmonės paklauso koncerto. Tai tiek to atvirumo.
Kiek daug tos pačios rankos komentarų… O muziejus visada buvo dėl žmonių, toks ir dabar yra.
Labai gerai apie save galvojate.Na,reikia ginti.Bet žmonės atmena ir kitus laikus..Norisi paprasto paprastumo, aiškumo,autentikos.Pagaliau,pagarbos praeičiai.Kad nebūtų kičas,pigu.Żmonės turėjo visokius gyvenimus.Nesinori pasakų.Gal kada ateis laikas solidumui ir orumui.
Aš nesuprantu tų vadinamų edukacijų, man susidaro įspūdis, kad ten jau nemažai metų bet kas bet ką daro ką nori ir tai vadina edukacijom, kad po jom slepiasi komercija, prekyba, visokie niekai, tuščias laiko švaistymas, išsidirbinėjimas. Ekskursijas suprantu, parodas suprantu, muziejaus leidinius suprantu, ekspozicijas labai vertinu ir labai suprantu, tai rimti dalykai, o tų visų „edukacijų” suprasti neįmanoma, ar jas kas nors tikrina, ar ten nėra žmonių mulkinimas, savotiškas pinigų išvyliojimas?
Tai kiek Verbickas mus durnins?
Skaitai ir netiki. Taip buvo? Net keista. Atrodo, kad daug įdomiau ir dabartiškiau buvo anuomet. Dabar su muziejumi prastai. Nyku neįdomu tuščia. Jaunimas neis į beprasmę aplinką. Šiandien žmogui reikia prasmės, labai įdomaus pateikimo, gilumo, aiškumo ir teisybės. Vaidyba jau atskiriama. Viešinimo normalaus, ne valdiško. Stiprios auros, profesionalaus pateikimo, ne žaislų. Baikit daryti patys. Kvieskit mokančius tai daryti.
Pagal cia ta nauja muziejaus apibrezima, tai pas mus ne muziejus, o kazkokia firmele – sukta, gudri.
Ir komunistai gerų darbų paliko…
Tu gal iš tų komunistų mėšlinais batais,gerų darbų pridaręs ?
labai Anykščiuose laukiamas Vytautas Balčiūnas muziejaus direktoriaus poste.
Nebus.
Dabar svarbiausia pinigai,valdžiai pataikauti.Kas dirbo prie Mikeliūnaitės,tas atmena ,kad ji pasitikėjo darbuotojais,buvo švara,graži aplinka,gerbiami visi darbuotojai,kurie dirbo savo darbą.Kiekvienas turi savo vadovavimo stilių,bet sumenkinti Vienuolio namą -muziejų….
O kodel jokio prasmingo renginio atminimui nebuvo? Muziejus miega?