Sekminių sambariai atšvęsti Andrioniškyje

Gegužės 18 dieną, šeštadienį Andrioniškyje vyko tradicinė, jau devintoji, alaus ragavimo ir gamybos pavasarinė dalijimosi šventė Sekminių Sambariai, į kurią sugūžėjo bene dvi dešimtys aludarių.
Šios šventės aludariai buvo tarptautinė pora – aludarystės istorijos Šiaurės Europoje tyrinėtojas, knygų autorius Mika Laitinen iš Suomijos ir Algirdas Venckūnas iš Nagurkiškių kaimo Anykščių rajone. Prisiminta alaus gamybos istorija, dalytasi aludarystės paslaptimis, įvairiu alumi vaišintasi, smagiai bendrauta, grota ir dainuota.

Vidurdienį šventės organizatorius, Pandrioniškio vienkiemio gyventojas, senųjų tautinių amatų puoselėtojas, patyręs aludaris Vykintas Motūza Andrioniškio aikštėje susirinkusius pakvietė į apeiginį ratą. Giesme alaus dievus pagarbino, jų pagalbos, palankumo paprašė, visus aludarystės stebuklo veikėjus – miežį, apynį, mielelę – apdainavo, didžiulį medinį kaušą ratu pasiuntė, visi pagarbiai ir gardžiai ragavo. Po to į tamsaus medžio „ušėtką“ rituališkai iš maišų, maišelių salyklą supylė.
Juk nuo seno pavasariniai sambariai ir buvo šventės, kuomet visi, ką dar jau vėlyvą pavasarį iš praeitų metų beturi suneša, alaus pasidaro, visi kartu vaišinasi, šoka, dainuoja.
Tuomet paskelbti jau minėti šios šventės aludariai, kurie, pasitelkę talkininkus, vandenį kaitė, salyklą ruošė, salyklą saldė, alų tekino, raugė, o koštuvės buvo numatytos jau sekmadienio pavakarę. Lietuvišku raugu pradėtas suomiškas „Sahti“ rūšies alus fermentavosi aštuoniolika valandų, o po to pirmą kartą istorijoje buvo sukoštas į tradicines medines statines. Suomijoje jis laikomas dideliuose stikliniuose induose, panašiai kaip pas mus naminis vynas.
Palapinėje tuo pat metu prasidėjo prisiminimų, linksmų pasakojimų, užgeriant alumi ir gerai užkandant, valandos.
Man teko pasakoti apie aludarystę Troškūnų ir Viešintų krašte su mažais ekskursais į tolimesnes vietas: prisiminiau iš Debeikių krašto aludarius, taip pat iš ten kilusį ir Andrioniškyje gyvenusį garsų vargonininką bei puikų aludarį Joną Kepalą (gimusį 1917 metais). Apie jo gardų alų savo dienoraščiuose maloniai užsiminė šio naminio gėrimo kartais paragaudavęs rašytojas Juozas Baltušis. Apie svarbiausią naminio alaus skonį – rūgštumą, su saldumo, kartumo ir kitais maloniais poskoniais, juk neveltui alų vadindavo rūgštimi, – sakydavo, kad pasidaręs rūgšties, klausdavo, „ar turi rūgšties“. Apie tai, kad nuo senų laikų alų gamindavo moterys, išskyriau dvi, su kuriomis teko bendrauti, jų alaus ragauti, jų meistrystės paslaptis užrašyti: Anelę Baršauskaitę-Gurklienę (gimusią 1920 metais), gyvenusią Troškūnuose, ir Eugeniją Raišelytę-Staškevičienę (gimusią 1929 metais) – plačiai pagarsėjusią aludarę iš Naujasodžio kaimo šalia Vašuokėnų.. Apie tai, kad pikto aludario alus greičiau rūgsta ir būna stipresnis, apie tuos laikus, kai pobūviams sodžiuje pakakdavo tik naminio alaus – kitokių gėrimų nereikėdavo. Kalbėjau ir apie špunką ir volę. E. Staškevičienė man nupasakojo, kad špunka – tai skylė statinėje, per kurią supilamas bei išleidžiamas alus, kuri užkalama vole. Prisiminiau paprotį, pristygus alaus, įnešamą dubenyje į seklyčią ant svečių stalo dubenį su vole jame, kaip ženklą, kad jau laikas skirstytis. „Bačka baras iš kamaros, kad alaus nebėra“.
Janis Malkevič iš Latgalos, sodžiaus netoli Kraslavos, kuris juokais priminė, kad nuo seno jų krašto alaus gamybos receptas buvęs toks: trys pūdai salyklo, trys kibirai vandens, pūdas apynių ir dešimt kilogramų cukraus. Dalyvavo nemažai aukštaičių aludarių: nuo Subačiaus Kupiškio rajone, nuo Krokialaukio Dzūkijoje, nuo Salų ir Jūžintų Rokiškio rajone, taip pat anykštėnai Algirdas Laskauskas, Valdas Baltakys, Andrius Baltrašiūnas.
Kiekvienas alus vis kitoks, o meistrystės aukštumas pasiekę aludariai atpažįstami iš savito, palengva išgryninamo jų gaminamo alaus skonio.
Šventės organizatorius V. Motuza surinko, išgelbėjo nuo mirtino supelijimo ar tiesiog subyrėjimo daugybę aludarystės rykų: kubilų, statinių, prisiminė ir krašto kubilius – bačkorius, ypač išskirdamas ilgai gyvenusį ir daug ąžuolinių indų prigaminusį sentikį anykštėną Mironą Zelevą.
Susirinkusieji gyvai klausinėjo, atidžiai klausėsi išmintingų miestelio senolių, istorijos ir papročių žinovų Jono Tamošiūno ir Alvydo Masio. Buvo ir akademinė valanda – dr. Rimvydas Laužikas skaitė paskaitą „Gėrimai šalia alaus“, tarp alaus gėrėjų sukinėjosi ir vešlius ūsus, o gal ir barzdą gardžiose putose mirkė – alutį ragavo garsus archeologas dr. Aleksejus Luchtanas.
Grojo liaudiškų instrumentų grupė „Gija“ su gauja, o dainų ratą suko „Trūks Plyš“ ir „Prisičiūdijo“. Sekmadienį ragauta „pagyrūnų sriubas“ bei suomiško tipo ir lietuviško alaus.