Tęsdamas renginių ciklą, skirtą anykštėno rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882-1957) 130-mečiui, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus balandžio 5-ąją į Rašytojo namus pakvietė Anykščių rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus. Pirmiausia jiems buvo skirtas Šiaulių universiteto doc. dr. Irenos Baliulės pranešimas „Antano Vienuolio proza istorinių pervartų šviesoje“.
Tęsdamas renginių ciklą, skirtą anykštėno rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882-1957) 130-mečiui, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus balandžio 5-ąją į Rašytojo namus pakvietė Anykščių rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus. Pirmiausia jiems buvo skirtas Šiaulių universiteto doc. dr. Irenos Baliulės pranešimas „Antano Vienuolio proza istorinių pervartų šviesoje”.
Mokslininkė filologė, nuo studijų laikų iki šiol besidominti A. Vienuoliu ir laikanti jį XX a. lietuvių literatūros klasiku, šįkart palygino anykštėną prozininką su jo kartos Rusijos rašytoju, Nobelio premijos laureatu Ivanu Buninu (1870-1953). Pastarasis, irgi tapęs reikšmingų istorinių įvykių liudininku, yra apgailestavęs, kad gimė per vėlai, nes literatūros aukso amžius spėjęs praeiti anksčiau.
Pasak I. Baliulės, A. Vienuolis savo gyvenimu ir kūryba tiesiog „iliustruoja” XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros raidą, todėl vien šiuo požiūriu jis ir jo kūryba yra svarbūs literatūros istorijai. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad rašytojas buvo pripažintas ir Nepriklausomoje Lietuvoje, kai buvo leidžiami jo „Raštai”, ir net pačiu sunkiausiu kūrėjams ankstyvuoju sovietmečiu. O paskutinis jo kūrinys – memuariniai apsakymai „Iš mano atsiminimų”, kuriuose išorinis pasaulis pateikiamas per žmogaus pojūčius ir supratimą, – jau yra kūrybinio atšilimo ženklas, vėliau tapęs įprastu jaunosios kartos lietuvių rašytojams.
„Antanas Vienuolis gyvenime buvo įvertintas – skirtingai nuo Juozo Baltušio, kuris senatvėje spėjo patirti didelį skausmą, matydamas neigiamą požiūrį į jo kūrybą”, – sakė dr. I. Baliulė.
Filologės nuomone, tik dėl politizavimo A. Vienuolis nepateko tarp 100 iškiliausių Lietuvos rašytojų, nors jis ir vertas būti šiame sąraše. I. Baliulė siūlė anykštėnams inicijuoti mokslinį darbą: ištirti, parengti ir išleisti A. Vienuolio romaną „Puodžiūnkiemis” – originalų, be redakcinių taisymų. Kaip sovietinės cenzūros įtakos pavyzdys dabar jis būtų itin svarbus, siekiant atskleisti ir suprasti XX a. antrosios pusės lietuvių literatūros istoriją.
Pasak anykštėnės mokytojos Dangiros Nefienės, A. Vienuolis mokyklose dar šiek tiek pažįstamas – jo „Padavimai ir legendos” pateko tarp rekomenduojamų skaityti kūrinių 5-8 klasėse, o septintokai pagal vieną šio autoriaus tekstą mokosi skyrybos. Tačiau 11-12 klasėse, kai pristatoma visa literatūros istorijos panorama, šalies mokyklose apie A. Vienuolį gali būti ir nebeužsimenama.
„Bet Anykščiuose per pamokas aš kalbėjau ir kalbėsiu apie rašytoją Antaną Vienuolį – nes tik nuo mūsų, mokytojų, pilietinės pozicijos priklausys, ar mūsų krašto kūrėjai bus svarbūs mūsų vaikams”, – sakė D. Nefienė, ragindama ir kitus savo kolegas daugiau dėmesio skirti anykštėnų rašytojų kūriniams. Mokytoja juos kvietė tiesiog ateiti į A. Vienuolio namus ir čia paskaityti rašytojo tekstus – jie visai kitaip nuskamba memorialinėje erdvėje, tampa mielesni.
Tuo tarpu anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas, mokytojams dovanojęs knygą „Laiškai iš Paryžiaus”, kurioje greta publikuojami A. Vienuolio ir jo paties kelionių įspūdžiai, ragino mokytojus tiesiog daugiau skaityti – tik taip galima susivokti literatūroje, atskirti vertingus kūrinius nuo laikinai madingų.
Pagrindinis A. Žukausko-Vienuolio 130-mečio pavasario jubiliejinis akcentas Anykščiuose – balandžio 19-osios vakaras Anykščių kultūros centre, kai Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Veronika” šiuolaikiškai atgis „Paskenduolės” istorija.
