Kažkas turi sustabdyti Anykščius

Anykštėnai, ypač vasaros metu, yra apdovanojami didele renginių gausa – dažnai ir keliais per vieną dieną. Visai neseniai vyko tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Pėdos“, o drauge su juo – dar keli renginiai. Praėjusį šeštadienį į Niūronis kvietė tradicinė „Bėk bėk, žirgeli!“ šventė ir tuo pačiu metu Mickūnuose vyko motokroso varžybos.
Klausiame anykštėnų: ko reikia, kad renginiai nesidubliuotų? O gal tai nėra problema?

Julius JAKUBĖNAS, buvęs Anykščių Kultūros centro režisierius:
„Ši tema – per daug įsisenėjusi ir per daug gili. Tas bendras vaizdas, kuris dabar yra Anykščiuose, perdėm akis badantis, ir ne tik tą darbą dirbantiems žmonėms, bet akivaizdu – ir mieste, ir rajone gyvenantiems. Faktas, kad Anykščių renginių spektras yra perteklinis. Mes turime tik 7,5 tūkst. aktyvių gyventojų – tų, kurie išeina į turgų, parduotuvę, o tų, kurie lanko renginius savo noru – dar per pusę mažiau. Turint omenyje, kad rajone gyvena 20 tūkst. gyventojų, aktyvių žmonių, lankančių renginius, yra sąlyginai mažai.
Kalbant apie renginių perteklių, Anykščiai yra pasiekę tą lygį, kai yra sukuriami vis įspūdingesni ir vaizdingesni renginiai, pasitelkiama begalės vizualinių priemonių, išleidžiami didžiuliai pinigai sudominti žmogų, patraukti jo dėmesį. Vis labiau mes išpučiame renginių vizualinę pusę, jų yra vis daugiau – kalbu apie bendrą spektrą, – bet nėra išgrynintos kryptys. Pavyzdžiui, įsivaizduojame, kad Menų centras turėtų atstovauti profesionaliajam menui. Kodėl? Jie net neturi normalių sąlygų priimti daug žmonių. O tai – į sielą lendantys renginiai, jie formuoja ne tik kultūrinį išprusimą, bet ir dvasinį tobulėjimą. Mėgėjų menas užima daugiausia vietos, yra investuojama į „atsivežtinius“ atlikėjus – Kultūros centro didžiąją renginių dalį sudaro tik kviestiniai atlikėjai, pagrindinį tinklelį sudaro „bilietiniai“ koncertai, kurie išsiveža iš Anykščių mūsų pinigus.
Dar prieš aštuonerius metus, kai atvykau čia dirbti, sakiau, kad reikia mažiau renginių, daugiau švenčių. Šventė yra, kai žmonės iš didelio noro susirenka pabūti vieni su kitais, bendrauti, susikurti džiaugsmą. Renginių spektrą sutirštino siekiai ir reikalavimai – septynios veikiančios kultūros įstaigos mieste. Nėra jokio idėjinio lyderio, kuris visas tas įstaigas nukreiptų viena kryptimi. Kai aš dirbau tą darbą, labai tikėjau tokia idėja: „Uždaroji akcinė bendrovė Anykščiai“. Renginius galime pasiskirstyti pagal metų laiką, pagal žmonių aktyvumą – sakykime, šį ketvirtį darys renginius tik šita įstaiga, kitą – kita. O dabar vyksta kova: visos septynios įstaigos ir plėšosi dėl vienos datos. O tai atsimuša į 7,5 tūkst. gyventojų, į pravažiuojančius turistus, ir mes turime amžiną dublį. Tai nebėra progresas, tai – tik regresas.
Anykščiai iš didelio norėjimo pradėjo veikti kaip didmiestis – atrodo, kad čia gyvena pusė milijono žmonių. Kažkas turi imtis iniciatyvos sustabdyti Anykščius. Buvo lėto miesto idėja – lėtas miestas nėra kažkoks kvailių miestas, kuriame šliaužiojam ir nieko neveikiam. Lėtas miestas yra privilegija. Grįžkime prie ištakų, prie literatūros, prie žmogaus dvasios. Gal kažkas ir bando padaryti tą jautrumą, bet jis tame spektre yra paskendęs. Esame darę renginius, kuriuose, atrodo, taip suskamba, sujaudina, o sėdi pustuštė salė, nes jau yra sindromas „nebeįdomu“.