Mokslo metų pabaiga ne visiems mokiniams reiškia šventę ir vasaros atostogas. Abiturientams Paskutinis skambutis – ne tik naujo gyvenimo pradžia, bet visų pirma – brandos egzaminai ir stresas. Šiais metais Anykščių rajone egzaminus laiko 135 abiturientai (neskaičiuojant 30-ties Aukštaitijos profesinio rengimo centro mokinių). Tai, ko gero, rekordiškai mažas skaičius, nes Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje dvyliktokų šiemet nėra. Kaip ir Kavarsko mokykloje, kurioje pernai paskutinį kartą nuaidėjo Paskutinis skambutis. Mokyklų „šienavimo“ metas – skaudus. Kaimo mokyklos baigia išnykti, uždaromos ir gimnazijos…
Tačiau 2023–2024 metų mokslo metus vis tik geriausiai prisimins, ko gero, vienuoliktokai, tapę tikrų tikriausiais bandomaisiais triušiais, laikiusiais tarpinius patikrinimus. Štai taip – be jokio išankstinio perspėjimo, be jokių kalbų, brandos egzaminams pamažu besiruošiantys mokiniai buvo priversti laikyti „neaiškios kilmės“ patikrinimus, jau būdami vienuoliktoje klasėje apsispręsti, kokie brandos egzaminai jiems bus reikalingi ir dar stresuoti dėl kažin kokio kaupiamojo balo.
Po matematikos, fizikos patikrinimų kilus didelei nepasitenkinimo bangai dėl sudėtingų užduočių, imta mąstyti, kad gal vis tik šie patikrinimai – ne laiku ir ne vietoje, o iš įvairių ekspertų lūpų pastabos į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją skriejo ne tik dėl neapgalvotų patikrinimų, bet ir komunikacijos – esą šie net nesugebėjo išaiškinti, kam tie patikrinimai apskritai reikalingi. Beje, LRT užsakymu atlikta nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausa parodė, kad tik vienas iš dvidešimties (5 proc.) apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų mano, jog šiais metais mokyklose vykę vienuoliktokų žinių tarpiniai patikrinimai pasiteisino, beveik du trečdaliai (63 proc.) šalies gyventojų tarpinius patikrinimus įvertino kaip nepasiteisinusius, o trečdalis (32 proc.) respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į klausimą.
Kaip „Anykštai“ yra pasakiusi J. Biliūno gimnazijos direktorė Regina Drūsienė, idėja gera, tačiau iki galo neapgalvota, ir ne šiais metais turėjo būti vykdoma: „Nė vienas mokytojas nedirbęs su atnaujinta trečiokų programa, tik šiais metais pagal ją pradėjome dirbti. Mokymai, seminarai vėlavo, vadovėlių nebuvo… Kai kada naujovės būdavo išbandomos – parenkamos pilotinės mokyklos, tuomet išklausoma, kas netiko, patobulinama, ir tada daroma. O dabar – viskas iš karto.“
Direktorė buvo tarsi išgirsta: Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas neatlaikė spaudimo ir paskelbė, kad tarpinių vienuoliktokų patikrinimų rezultatai nebus privalomi vertinant valstybinį brandos egzaminą. Tačiau jei patys mokiniai norės, jie bus įtraukti į galutinį balą.
Tiek ministras G. Jakštas, tiek viceministras Ramūnas Skaudžius dėl tokios savo „kliurkos“ atsistatydino. Tačiau kas „atstatydins“ vienuoliktokų, jų tėvų ir pedagogų patirtą stresą? Nepriklausomi esame per trisdešimt metų, o vis eksperimentuojame ir eksperimentuojame, neatrasdami to vienintelio ir nepakartojamo recepto, kuris tiktų visiems – tiek pedagogams, tiek ir mokiniams. Blogiausia, kad eksperimentai vyksta mūsų vaikų sąskaita, ir dar – vis dažniau kartojant, kokia prasta, nepasiruošusi ir neišsilavinusi karta auga. Kyla klausimas: ar tik ne dėl šių kiekvienos naujos valdžios įmantrybių, kitų pradėtų darbų netęsimo, tie mokinių rezultatai prastėja? Prisidengiama naujosiomis technologijomis – esą vaikai nieko nebenori, tik tupi sulindę į ekranus, o tai, kad mokyklos drastiškai uždaromos, kad mokytojas dirba trijose mokyklose ir dar turi prisitaikyti prie vis naujų naujovių bei jas tinkamai išdėstyti vaikams, yra pamirštama.
Be abejonės, kad naujovės yra reikalingos visur, ypač – švietimo sistemoje. Tačiau pas mus jos kažkodėl surezgamos skubotai, nuleidžiamos „iš viršaus“, neapmąstytos, kiekvieną kartą ginčijantis „aš geriau žinau“ ar „taip reikia“ stiliumi. O kai išeina nei šiaip, nei taip, kalti lieka mokytojai ir mokiniai, kurie nepasiekia nurodytų rezultatų.
