Iš direktorės pareigų išprašė… sprogę radiatoriai („Aukštaitiškas formatas” NR. 99)

Anykščių rajone, Traupio miestelyje gyvenanti Palmira Šapelienė daugelio pažįstama kaip pedagogė, nors mokykloje nebedirba seniai.
Fiziką bene keturiasdešimtmetį dėsčiusi P. Šapelienė ir dabar, sulaukusi garbaus amžiaus, negali vietoje sėdėti: šoka moterų linijinių šokių kolektyve „Pavakarys“, yra aktyvi bibliotekos lankytoja, o esant geram orui, keliauja su draugėmis pasivaikščioti, nes judėti, sako mokytoja, – labai svarbu.

Pirmoji darbo diena maloni nebuvo

P. Šapelienės pasirinkimas tapti fizikos mokytoja nebuvo svajonės išsipildymas – sako, kad, pabaigus mokyklą, reikėjo kažkur stoti, o labiausiai mergaitę tuomet traukė matematikos mokslas.
„Mano pasirinkimas buvo labai įdomus – mano brolienė dirbo Kaune, tai ir mane kalbino stoti ten, į politechnikos institutą. Bet aš nenorėjau, man nelabai patiko ir sekėsi chemija. Mokykloje turėjome seną chemijos mokytoją, kurio vaikai labai neklausydavo, berniukai per pamokas triukšmaudavo. Supykęs mokytojas mums sakydavo, kad „jūs mano kraują geriat“, taip klasę tik prajuokindamas. Nuvažiavau stoti, bet chemijos neišlaikiau, neįstojau. Liko matematika, fizika ir pedagoginis. Pasirinkau fiziką, nes į matematiką nebebuvo vietos. Mokytis visada daugiau sekėsi tikslieji mokslai, ypač matematika. Mokykloje sėdėjome keturios mergaitės, tai būdavo, aš kontrolinį parašau ir joms perleidžiu“, – apie tai, kaip liko per žingsnį nuo matematikos studijų, prisiminė P. Šapelienė. Pabaigusi fiziką, dirbti norėjo arčiau namų, Utenos rajone. Tačiau ir čia norui išsipildyti lemta nebuvo – laisvų darbo vietų aplink namus nebebuvo.

„Buvo Troškūnų vidurinėje mokykloje ir čia, Traupyje. Į Troškūnus važiavo mano klasiokė, tai ir aš atvažiavau. Ir Troškūnuose vietos nebebuvo, tai atvažiavau į netoliese esantį Traupį. Buvo 1961 metai, – sakė pašnekovė ir prisiminė pirmąją dieną miestelyje, kuriame gyvena daugiau nei šešiasdešimt metų. – Atvažiavau į Traupį iš Utenos autobusu Panevėžys-Utena, kuris vakare į Uteną nebegrįžo. Kur man dėtis? Autobuso nebėra. Direktorė buvo tokia, kad pasakė man, nieko nežinau, o bendrabučio auklėtojos nėra. Atėjo tuomet Petras Baltušis, atrodo, tuomet jis buvo direktorės pavaduotojas. „Ko tu pergyveni, einam pas mane ir pernakvosi. Rytoj iš ryto važiuosiu į Anykščius, abudu nuvažiuosime, taip ir grįši į Uteną.“
Taip Traupyje ir pasilikau, nors ta pirma diena ne kokia buvo.“

Į Maskvą – sunkvežimiu

Mokytoja P. Šapelienei teko dirbti ir senojoje Traupio mokykloje, kurios pastatas šiandien jau baigia sugriūti, ir naujojoje, kuri buvo pastatyta 1977-aisiais. Deja, bet ir ši, renovuota, botanikos sodu garsėjanti mokykla jau antras rugsėjis kaip nebeatvėrė durų.

„Negaliu sakyti, kad su vaikais buvo bėdų. Nebuvo. Kai atėjau dirbti, mokykla buvo vidurinė, o mokinių skaičius klasėse – labai įvairus. Buvo ir didelių klasių, kur mokėsi 24 mokiniai, buvo ir mažesnių. Veikė ir vakarinė mokykla“, – apie anuometinę Traupio mokyklą kalbėjo joje dirbusi mokytoja, čia pat ištraukusi sąsiuvinį, kuriame surašyti visi P. Šapelienės auklėtiniai bei mokyklai vadovavę direktoriai.

„Iš pirmos mano laidos, iš aštuonių mokinių, jau trijų nebėra… – apgailestavo mokytoja, kuriai šioje mokykloje teko, nors nenoromis, ir direktoriaus duonos paragauti. – 1984 metais teko direktoriauti, bet dirbau neilgai, 1989 metais šį darbą perdaviau Sigučiui Obelevičiui. Direktoriauti nenorėjau, bet švietimo skyriuje dirbo mano studijų draugai – vienas buvo matematikas, kitas – fizikas, mums būdavo bendros paskaitos. Pirmiausia jie kalbino direktore tapti ten pat dirbusią Janiną Savickienę, bet ji nesutiko. Tad atvažiavęs grupiokas mane ir prikalbino – sakė, kad daugiau neturi ką skirti. Man direktoriaujant atsitiko toks dalykas – mokykloje sprogo radiatoriai. Mokyklą kūreno kolūkio kontoros kūrikai – apšildydavo ir kontorą, ir mokyklą. Buvo šaltas oras, ir sprogo… Kai sprogo tie radiatoriai, nuvažiavau ir sakau grupiokui: „prikalbinai mane, o dabar turiu atsakyti“. Pažadėjo man padėti, bet tuomet jau nepasidaviau, pasakiau, kad rašau pareiškimą ir daugiau nebedirbsiu. Taip ir išėjau iš direktorystės“, – nemalonius įvykius kaip šiandien prisimena pedagogė, į pensiją išėjusi apie 2000-uosius.

Tačiau būta ir smagių nutikimų – P. Šapelienė prisimena, kaip drauge su „kaimynais“ troškūniečiais sunkvežimiu į Maskvą važiavo: „Ten gyveno direktoriaus giminaitis. Jis dar ir vaiką, ant kelių pasisodinęs, kabinoje vežėsi, o mes – sunkvežimyje, be jokio uždengimo. Tai buvo pirma mano kelionė. Su troškūniečiais esame ir į Pietus važiavę, ir į Leningradą.“

Laisvoje Lietuvoje dirbti buvo lengviau

P. Šapelienei teko mokyti ir savo vaikus – dukra Violeta buvo jos auklėtinė, o sūnų Ramūną mokė būdama mokyklos direktore. Nepaisant tokio vaikų „statuso“, teigia, jog dėl to problemų nebuvę.
„Vaikai nebuvo kažkaip kitaip prieš mano vaikus nusiteikę, nors gal tėvai ir pašnekėdavo. Konfliktų nebūdavo jokių. Kalbant apie tėvus, jų irgi ir anais laikais buvo visokių. Kiekvienais metais reikėdavo aplankyti mokinius namuose. Tai vieni tėvai prikraudavo pilną stalą, vaišindavo, kiti piktai pašnekėdavo. Bet pabendravus su tėvais būdavo visai kitaip. Anksčiau mokytojas būdavo labiau gerbiamas, bet atsirasdavo visokių mokinių. Būdavo, paklausi, atsiliepia: „Ko nori?“ – šypsojosi P. Šapelienė ir, pasiteiravus, kaip tramdydavo neklusniuosius, sakė:

„Aš daug nešnekėdavau. Būdavo, jei kažkas neklauso, aš nutylu ir žiūriu. Tada nutyla ir mokinys. Skųstis negaliu, man neteko susidurti su tokiais, kurie labai neklausydavo, su kuriais nesusitvarkyčiau. Visko buvo per šitiek metų, bet niekuo kitu dirbti ir nenorėjau.“
Mokytoja sakė, jog su kai kuriais mokiniais užmegztas ryšys išliko ilgam – būdavo, aplanko į gimtąsias vietas grįžę. Viena tokių mokinių, su kuria P. Šapelienė turėjo „slaptą“ susitarimą, ilgai mokytojai buvo dėkinga ir ją sutikusi prisimindavo tokį pedagogės poelgį.

„Buvo vienas toks atvejis dėl pionierių. Viena motina labai nenorėjo, kad jos dukra stotų į pionieres. Ji sakė, kad pirmą savo mergaitę išgelbėjo, kad nestotų, išgelbės ir antrą. Tačiau mergaitei tai nebuvo gerai, ją klasėje atskirdavo, būdavo visiškai viena. Aš jai ir sakau – nekreipk dėmesio, ką jie visi sako, kad tu ne pionierė, ateik į tas sueigas ir tu, ir sėdėk. Taip ir darydavo. Kai ji baigė mokyklą, ateidavo į bažnyčią su motina, kur mes susitikdavom, ir labai man dėkodavo. Nieko per tas pionierių sueigas nekalbėdavo, o tų, kurie tikrai norėjo jais būti, buvo vienetai… Reikėjo tada prisitaikyti prie valdžios“, – apie tai, kaip „išgelbėjo“ mokinę nuo atskirties klasėje, pasakojo P. Šapelienė ir, pagalvojusi, sakė, jog nepriklausomoje Lietuvoje mokytojauti buvo lengviau.

„Pasikeitė požiūris, niekas nebegaudė, kad einame į bažnyčią. Tarybiniais laikais net mokytojai kibdavo, kad va, tavo klasės mokiniai į bažnyčią eina.
Buvo vienas itin aktyvus traupietis, kuris net per langus stebėdavo, ar nekūčiaujam, Kalėdų nešvenčiam. Tik susituokę su vyru Broniumi gyvenome pas tokią traupietę, ji mums valgyti pagamindavo, kadangi virtuvė name buvo viena. Ten, kur valgydavome, langas buvo į gatvės pusę, ir tas vyras per šventes eidavo žiūrėti, ar nevalgome Kūčių – baisėdavosi, kaip mokytojai šitaip gali daryti. Aš jam atsakydavau, kad mes valgome viską – ir pietus, ir pusryčius, kiekvieną dieną. Keistas toks žmogaus įsitikinimas – jei nori – dalyvauk mišiose, šventėse, jei nenori, – ne. Gal nuo vaikystės toks žmogaus auklėjimas? Mes nuo mažų dienų eidavome į bažnyčią 5 kilometrus“, – pasakojo garbaus amžiaus, tačiau šviesaus proto pašnekovė.

Iš trijų likusi viena…

P. Šapelienė, drauge su vyresniais broliu ir seserimi užaugo Utenos krašte, yra baigusi Užpalių mokyklą – ji tuomet buvusi sename pastate. Pasakojo, kad iki mokyklos tekdavo kulniuoti 5 kilometrus. Vienos tokios kelionės namo metu mergaitę ne juokais išgąsdino partizanai.
„Tada buvo aktyvus partizaninis judėjimas. Atsimenu, buvo popietinės pamokos, beveik sutemę, pasnigę. Aš tamsiai apsivilkusi, matyt, dar geriau matausi. O partizanai užsimaskavę, jų apranga – balta. Jie sutūpę abiejose kelio pusėse. Aš einu, o jie pradėjo kilti – iš vienos pusės, iš kitos. Sustabdė mane ir klausia: „Kur vaikštai nakties metu?“ Pasakiau, kad iš mokyklos, taip ir paleido mane“, – atmintin įsirėžusiais vaikystės prisiminimais dalijosi anuomet Merkytės pavardę turėjusi mokytoja Palmira. O kai pradėjo studijuoti, taip pat nelengva būdavo Vilnių pasiekti. Bet čia mokytoja atsimena gražų draugės mamos poelgį: „Tada autobusai nekursuodavo, visiškai nebūdavo kuo nuvažiuoti, reikėdavo su arkliu iki Utenos vykti. Jei būdavo kokios šventės, po jų nebeužtekdavo bilietų į Vilnių. Mano draugė buvo iš Utenos, ir jos mama dirbo kasininke. Kai ji mane eilėje pamatydavo, palikdavo bilietuką. Kitiems pasakydavo, kad nebėra, bet vienas būdavo paliktas man.“
P. Šapelienės brolio ir sesers nebėra, kaip ir brolienės bei sūnėno.

„Mano brolis dirbo Vilniuje mėsos kombinate, paskui – mėsos ir pieno ministerijoje, buvo buhalteris. O sesuo dirbo kolūkyje. Ji gana jauna susirgo epilepsija, būdavo labai baisu, kai ją imdavo purtyti, ji imdavo šaukti… Likusi tik brolio dukra, Vilniuje gydytoja dirba. Sesers ir sūnus, ir dukra Utenoje dirba“, – pati našle maždaug prieš dešimtmetį likusi pasakojo P. Šapelienė, kuri su vyru Traupyje ir susipažino.
„Mano vyras baigęs Panevėžio pedagoginį, dirbo mokytoju, paskui stojo į statybos technikumą, baigęs dirbo statybininku. Kai dirbo mokykloje, bendravome, o kai joje nebedirbo, jau gyvenome kartu. Vaikai nė vienas nepasirinko mokytojo kelio, kaip ir anūkai. Viena mano anūkė – Greta Jarockytė, dabar Butkienė – yra biofizikos mokslų daktarė, bando išrasti vaistus nuo vėžio. Viename straipsnių mini ir mane, kalbėdama, kas lėmė jos meilę fizikai. Su ja labai gerai sutariame nuo tada, kai vaikas buvo. Ji – labai darbšti. Būdavo, parbėga iš lauko, ir praneša, kad daržą jau nuravėjo“, – šypsojosi P. Šapelienė.

Slegia vienatvė

Pasiteiravus, ar kažko gailisi gyvenime, devintą dešimtį skaičiuojanti mokytoja nutilo: „Nežinau… Gal kai ką galėjau daryti kitaip, bet praėjo, tai ir praėjo… Blogiausia yra dabar. Likau viena… Su vyru yra tekę gyventi ir dviejų galų name, kol pasistatėme šitą namą. Gal ir gerai tada buvo, vis tarp žmonių. Kai lieki vienas, nebegerai. Dukra aplanko rečiau, pati nevairuoja. Atvažiuodavo vyriausia anūkė, bet kai ištekėjo, vėl kiti reikalai, dabar pas vyro tėvus važiuoja. Kas iš to, kad vaikai laksto savaitgaliais – kai buvom dviese, tada labai gerai buvo…

Vaikai dažnai šneka, kad reikia pas juos gyventi, bet vėl nebus gerai, iš namų išvažiavus. Čia viską palikti, namą juk irgi reikės prižiūrėti, kūrenti. Gal jau pabaigsiu čia, kol išveš…“

Nuo vienatvės P. Šapelienė ginasi šokdama senjorių linijinių šokių kolektyve, kuriam vadovauja taip pat buvusi ilgametė Traupio mokyklos mokytoja, meno kolektyvų vadovė Janina Savickienė. Moterys susitinka, kuria naujus šokius, repetuoja, o po to savo pasirodymais džiugina traupiečius ir aplinkinių kaimų gyventojus.
„Mes pačioje pradžioje šokome su vyrais, dabar likome vienos moterys, beveik visos našlės. Esam kažkada vykę į dainų šventę šokti. Kada su vyrais šokom, buvo smagiau.
Dabar šokį visos kartu kuriam, internete pažiūrime, kokie judesiai. Klaidų padarom, bet tik nuotraukoj jas pamatai. Skubini, kad tik neatsiliktum“, – nuotrauką, kurioje įamžintos „Pavakaryje“ šokančios moterys, rodė vyriausioji kolektyve P. Šapelienė ir, ko gero, kaip ir pri-dera moteriai, buvo savikritiška: – Pažiūrėkit, kokia susikuprojus! Sakiau moterims, kad daugiau nebešoksiu – taip negražiai atrodo!“
P. Šapelienė taip pat mėgsta skaityti, 2022 metais buvo paskelbta kaip daugiausia knygų perskaičiusi traupietė – per metus įveikė net 87-ias knygas.