100-ojoje Dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ dalyvavo 15 kolektyvų iš Anykščių, o iš viso pasirodė apie 40 tūkst. dainininkų ir šokėjų. Baigiamajame renginyje šeštadienį į sceną lipo 12 tūkst. atlikėjų.
Teiraujamės šventėje dalyvavusių, ją stebėjusių anykštėnų – kokie jubiliejinės šventės įspūdžiai?
Rita UTURYTĖ, Anykščių moterų choro vadovė:
„Emocijos visada pačios geriausios – iki ašarų. Ir vaikai verkia, ir vyrai. Man tai buvo penkiolikta Dainų šventė. Mūsų choras šioje šventėje dalyvavo vienintelis, jei mūsų nebūtų buvę, dainų dieną eitynėse choro iš Anykščių nebūtų nė vieno. O mes padarėme darbą, kad ir nemokamai. Meras man ranką paspaudė, garbė Anykščiams, tačiau viską padariau nemokamai. Anykščiams – minusas, kad už šitokį darbą lėšų nerado. Kultūros centras turi visas galimybes ruoštis, bet kažkodėl niekas nejudėjo… Pas mus chorinė kultūra yra paminta. Yra nepatenkintų, kad naudojame „Salve Cantus“ vardą, tačiau į jį tikrai nesigviešiu, yra vargonininkas, tegu jis dirba, aš tikrai atsitrauksiu, jei bus norinčių vadovauti. Tačiau eitynėse ir valdžiai buvo garbė, kad esame.
Paruošėme iš tiesų sudėtingą repertuarą, tai – istorinis įvykis. Emocijos – geros, jas supras tik tie, kurie yra šventėje dalyvavę. Choristės taip pat džiaugiasi, nors darbas, repeticijos, atima išties daug laiko. Didelis patriotizmas yra meilė muzikai, dainai.
Visa Dainų šventės organizacija buvo gera, aš manau, kad yra žmonės, kurie nori, kad Lietuvoje būtų gerai, ir jiems čia gerai, ir yra tokių, kuriems visada yra kažkas blogai. Buvo skelbta, kad atsirado susirgusių vaikų, bet vaikai yra vaikai – gal gerai rankų nenusiplovė, gal kokio nesveiko maisto nusipirko, dėl to ir susirgo. Maistas buvo tikrai geras, buvo skanios sriubos, sotu, net vaisių gavome. Ir miegoti buvo patogu, čiužinius prisipūtėme, ir jokių problemų, neturiu prie ko prikibti. Stebiuosi organizatoriais – buvo tiek savanorių. Kažkam negera pasidarė, gal keturi medikai atlėkė. Ir apsauga, ir stebėtojai, televizija, net septyniolika kamerų – visi dirbo puikiai, o dalyviai įsijautę, žibančiomis akimis. Buvo susivienijimo banga, kaip vandenynas. Ir kitoje Dainų šventėje dalyvaučiau, tikrai apsiimčiau vadovauti. Gal kitoje šventėje ir iš Menų mokyklos kažkas dalyvaus – joje jau seniai jokio choro nėra, gal atėjusi nauja valdžia kažką pakeis.“
