Buvęs Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius yra ne tik botanikas, politikas, biologijos mokytojas ekspertas, keturių vaikų tėtis ir keturių anūkų senelis. Traupio botanikos sode jis su anūku Mykolu.
Šiandien Anykščių koplyčioje per iškilmingą Anykščių rajono tarybos posėdį Anykščių rajono garbės piliečio vardas turėtų būti suteiktas gamtininkui, Traupio botanikos sodo įkūrėjui, daugelio knygų autoriui Sigučiui Obelevičiui. Tačiau vardo teikimo ceremonijoje S. Obelevičiaus neišvysime.
Sunkiai sergantis, tris kadencijas (ilgiausiai iš visų) Anykščių rajono vadovu dirbęs S. Obelevičius gydosi Vilniuje.
Vakar būsimasis Anykščių rajono garbės pilietis atsakė į kelis telefonu užduotus „Anykštos“ klausimus.
– Tapsite 19-uoju Anykščių rajono garbės piliečiu. Kokias emocijas, sužinojęs šį faktą, išgyvenote?
– Nedaug esama politikų, kurie tapo Garbės piliečiais būdami gyvi ir sveiko proto. Esu nustebęs. Apie kai kuriuos mūsų politikus tikrai galvodavau prasčiau, nesitikėjau, kad man gali būti suteikta tokia garbė. Už tą garbę aš dėkingas ir visiems rajono merams – ir esamam, ir buvusiems. Ir Lietuvos dendrologų draugijai, kuri pateikė mano kandidatūrą, ir, aišku, bendrapartiečiams konservatoriams. Nors padėkas reikėjo pradėti nuo dar toliau: nuo tėvų, brolių, seserų kurie man padėjo užaugti ir tapti tuo, kuo tapau. Aišku, esu dėkingas šeimynai. Ir dabar žmona čia, šalia manęs. Niekada nebuvau toks jau visiškas šeimos žmogus. Jeigu ne žmona ir ne vaikai, tai mes ir dabar turbūt būtume gyvenę Dapkūniškiuose, sukiužusiame name be patogumų… Ir be visuomeninių pareigų. Na, botanikos sodą ir ten būčiau užsodinęs… (Molėtų rajono Dapkūniškių pagrindinė mokykla – pirmoji S.Obelevičiaus darbovietė. Jis pradžioje dirbo šios mokyklos biologijos mokytoju, vėliau – direktoriumi. Jauna Obelevičių šeima devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyveno mokyklos bendrabutyje įrengtame bute. – reda.past.).
– Šeima buvo Jūsų progreso variklis?
– Taip. Neabejotinas faktas.
– Nesigailite, kad įlindote į politiką? Juk jeigu visą save būtumėte skyręs biologijai, Traupio botanikos sodas galėjo būti 8 kartus didesnis, ir knygoms rašyti laiko būtumėte turėjęs daugiau.
– Save labai gerai pažįstu. Negaliu be sustojimo, kiekvieną dieną dirbti kokį nors vienodą darbą. Kuo daugiau skirtingų darbų dirbu, tuo daugiau galiu padaryti. Jeigu būčiau dirbęs vien tik meru, kažin ar būčiau daugiau nuveikęs nei dabar, šalia pagrindinio darbo turėdamas ir pomėgį. Labai dažnai žmogaus visuomeninėse pareigose padaryti darbai, jų svoris gerokai pranoksta tiesioginio darbo rezultatus. Aš net abejočiau, kuri mano veikla – indėlis į biologiją, į knygų rašymą, botanikos sodą ar vadovavimas rajonui davė daugiau naudos. Negaliu draskytis marškinių ir kažką įrodinėti. Manau, daug padariau ir būdamas meru: Lajų takas, dviračių takas palei Šventąją, kiti darbai… Nemaži darbai. Jie keitė Anykščių veidą. Negali sakyti, kad dabartiniai Anykščiai, kokie jie dabar yra, tokie tapo be mano indėlio. Aišku, niekas negali pasakyti, jog prie kurio nors kito mero būtų buvę blogiau. Gal dar geriau. Bet tas mano indėlis, manau, yra šioks toks.
Ir politinė situacija pasikeitė. Prisimename, kokia buvo priešprieša tarp konservatoriaus Sauliaus Nefo ir LDDP atstovo Leono Alesionkos. Ir pats dalyvavau. Priešprieša buvo visiškai nenormali, panašiai kaip dabar tarp Hamas ir Izraelio. Trūko tik kinžalų.
– Jums vadovaujant rajonui, skirtingų politinių jėgų atstovai vieni į kitus nustojo žiūrėti kaip į mirtinus priešus. Iš to rajonas turėjo naudos?
– Žinoma. Pastebėjau, kad ne tik konservatoriai yra superiniai žmonės. Ir tarp kitų partijų narių yra puikiausių žmonių, puikiausių rajono patriotų, Lietuvos patriotų. Yra baisi nuodėmė neišnaudoti visų potencialo, panaudoti tik vieną mažą segmentą. Kai tą visą politinę vaivorykštę susuki į vieną ritinį, atsiranda daug skirtingų variacijų, daug idėjų. Supranti, kad ne tik konservatorių ideologija yra pati geriausia pasaulyje. Kitam gal socialdemokratai geresni, trečiam – valstiečiai, liberalai. Iš tų vaivorykštės juostų gali pasiimti tai, kas geriausia. Rajonuose iš tiesų yra maža pavyzdžių kad politikai taip gražiai galėtų bendrauti kaip pas mus. Mes dvi kadencijas dirbome tokioje vaivorykštėje ir, manau, kad pasiekimų buvo. Jeigu mes būtume žengę tik konservatorių ar tik socdemų keliu, tik liberalų keliu, manau, tų pasiekimų nebūtų buvę. Vienu iš didžiausių savo nuopelnų rajonui laikyčiau bandymą suvienyti politikus. Nežinau, ar bent vienos kadencijos nepritrūko, kad viskas būtų iki galo padaryta, įtvirtinta. Bet priešpriešos, kokia buvo, nebeliko.
Po šių rinkimų buvo labai stipri antimerinė koalicija, bet praėjo metai ir ta koalicija pamažu pamažu eina prie to, kad prioritetas yra rajono, o ne kokie nors partiniai reikalai.
– Esate parašęs per 14 knygų apie gamtą. Ką Jums reiškia knygų rašymas? Dar viena relaksacijos forma ar siekis edukuoti žmones, padėti pažinti gamtą?
– Aš užaugau vidury miškų, pirma pažinau vabalus, o tik paskui žmones. Gamta man buvo ir yra svarbi. Ir kuo toliau, tuo darėsi svarbesnė… Nes jeigu aš vienas pažinčiau gamtą, manau, iki šios dienos tos gamtos Lietuvoje nebedaug bebūtų likę. Kai studijavau, kaupėsi daugiau žinių, pirkdavau labai daug knygų biologijos tematika. Žinios vis plėtėsi ir plėtėsi. Galiausiai pabandžiau kažką parašyti. Parašiau. Išpirko.
– Ir taip užsisuko ratas?
– Dar ir kažkokį honorarą gavau. Buvo tarytum paskatinimas rašyti. Dabar ligoninėje, bet jeigu turėčiau sveikatos, per tą laiką jau būčiau pusę knygos parašęs. Ne man žurnalistą mokyti, bet rašyti juk yra kaifas. Ir dar kai žinai jog skaito. Kai išėjo mano priešpaskutinė knyga, kai 5 tūkst. tiražo neliko porą mėnesių, tada pajutau ir tam tikrą naudą. Aišku, nedaug tokių atvejų buvo, vos keli, bet buvo, kai parduotuvėje ar knygyne tau padėkoja už gerą knygą ar paklausia, kur tokią knygą galima gauti. Pajunti, kad ne veltui visa tai darei.
