Sibiro tremtį įveikusi relikvija saugoma Anykščių muziejuje

Žymi valstybės veikėja, visuomenininkė, ilgametė laikraščių „Lietuvos žinios“ bei „Lietuvos ūkininkas“ leidėja ir redaktorė Felicija Bortkevičienė (1873 -1945) dažnai įvardijama viena ryškiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos moterų, kuri, beje, palaidota Troškūnų parapijos kapinėse, šalia sesers Juzefos Okuličienės.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje saugomas bene įdomiausias jubiliatę primenantis daiktas, užsilikęs mūsų krašte, tikra relikvija – F. Bortkevičienei šešiasdešimtmečio proga bičiulių padovanotas parkeris.

Sename dvare prie Troškūnų

Pasak amžininkų, o vėliau – ir istorikų, būsimoji valstybės veikėja augo Linkaičių dvare, netoli Krekenavos. Giminė garsėjo patriotine laikysena bei veikla, todėl ne vienas šios giminės atstovas dalyvavo 1863 metų sukilime, tarp jų yra ir galvą už Tėvynę padėjusių ar į tolimą Simbirsko guberniją Rusijoje ištremtų. Šlovingos praeities ir lietuviško tautinio atgimimo dvasioje brendusi F. Povickaitė – Bortkevičienė buvo viena šviesiausių Lietuvos moterų. Aštraus proto, sumani, teisinga, kupina tokių savybių ir gebėjimų, kad Lietuvos prezidente būti tiko. Dalyvavo knygnešių veikloje, Vilniuje organizavo lietuviškos draudžiamos spaudos platinimą, o viena iš svarbiausių slėptuvių buvo įrengta lietuvybės židinyje – Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Ši moteris buvo daugelio organizacijų – „Žiburėlio“ draugijos, šelpusius neturtingus lietuvius gimnazistus bei studentus, Lietuvos demokratų partijos, Lietuvos moterų susivienijimo valdybos, Moters globos draugijos – narė. F.Bortkevičienė – vienintelė moteris, priklausiusi litvomanų būreliui „Dvylika Vilniaus apaštalų“, pirmoji moteris lietuvė, tapusi Masonų draugijos nare, visos Rusijos lietuvių suvažiavimo rengėja, Lietuvių konferencijos Stokholme dalyvė, Steigiamojo seimo narė, ne kartą bausta už carinės valdžios taisyklių pažeidimus, netgi kalinta. Ji dalyvavo lietuviškos periodikos kūrimo ištakose: leido laikraščius „Lietuvos ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“. Įstojo į organizaciją „Litwa“. Drąsi ir nenuilstanti demokratinės tiesos skleidėja už visuomenės kurstymą nepasitikėti valdžia net ir jau nepriklausomos Lietuvos administracijos ne kartą bausta įvairios trukmės ( 1, 2 bei 5 mėnesių) areštu, 1000 ir 2000 litų baudomis. Beje, nenustatyti piktadariai 1927 metų kovo 11 d. naktį susprogdino „Lietuvos žinių“ administracijos ir spaustuvės pastatus.

Ypatingą ryšį su Troškūnų kraštu lėmė tai, kad F. Bortkevičienės sesuo Juzefa ištekėjo už inžinieriaus, karšto patrioto, kovotojo prieš caro valdžią, socialdemokrato Kazimiero Okuličiaus. Sesuo taip pat aktyviai dalyvavo demokratiniame judėjime, tad jos gyvenimas irgi buvo ne tik romantiškas, bet kupinas ir pavojų: ne kartą buvo įkalintas ir vyras, ir ji pati. Tapusi našle, apsigyveno giminės dvare Latavėnuose, netoli Troškūnų.

Sesers anūkų auklėtoja

F.Bortkevičienės sesers Juzefos sūnus Jonas Okuličius 1933 metais perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui Latavėnų dvare turėtus Lietuvos – Lenkijos valstybės vadovų portretus. 1935 metais, mirus motinai, Jonas, tuo metu Žemės ūkio akademijoje studijavęs agronomiją, sugrįžta į Latavėnų dvarą ūkininkauti. Iš plačių dvaro valdų bebuvo likę apie 80 ha, mat vykdant žemės reformą dvarininkams būdavo paliekamas tik toks plotas, o perviršis paimamas į valstybės fondą.
J. Okuličius vedė Mariją Čerkauskaitę ir susilaukė penkių vaikų: Kazimiero, Algirdo, Jono, Stepono ir Felicijos. Mirus močiutei, F. Bortkevičienės seseriai Juzefai, vyresnieji vaikai gerai prisimindavo jais besirūpinusią ir tikrąją močiutę pakeitusią išmintingąją F. Bortkevičienę.

1945 m. spalio 21 d. F. Bortkevičienė mirė Kaune. Vykdant velionės valią, palaikai palaidoti Troškūnų kapinėse, giminės kape.
Kodėl Troškūnuose? Mat savo amžinojo poilsio vietą F. Bortkevičienė buvo pasirinkusi ir nurodžiusi 1941 m. sausio 30 d. surašytame testamente: „…Viskas, ką aš turiu, priklauso Jonui Okuličiui po mano mirties. Norėčiau būti palaidota Troškūnuose kuo kukliausiai šalia motinos ir sesers“. Taip pat prašo išsiuvinėtą fotelį bei paveikslą atiduoti Vytauto muziejui. O jei ten šitie brangūs daiktai netiktų, tai parsigabenti į Latavėnus. Dar mini komodoje įdėtą auksinį laikrodėlį, kuris priklauso „Žiburio“ draugijai, o ten pat esantis antrasis auksinis laikrodukas esantis jos pačios.

Velionė F. Bortkevičienė spalio 21 d. 8 valandą ryto buvo pašarvota Kauno AB „Varpas“ salėje, tačiau atsisveikinti su velione ir pagerbti ją žmonės galėjo tik vieną dieną, nes sovietai reikalavo kuo greičiau mirusiąją išgabenti į laidojimo vietą, net atsiuntė sunkvežimį. Laidotuvininkai, išvykę naktį, sustojo nežinomame sodžiuje, kuriame sulaukė ryto, nes laikai buvę neramūs. Rytą atvykus į Troškūnų kapines, susirinko nedidelis būrelis bičiulių ir artimųjų. Laidojant F.Bortkevičienę, velionės bičiulės Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės sukurtą atsisveikinimo eilėraštį paskaitė V. Žitinevičius:

„ Žemės druska Tu, gintaras buvai mums ir būsi,/ Sąžinės balsas buvai Tu ir būsi,/ Parodžiusi darbo Pavyzdį didį ir šventą,/ Kaip turi žmogus gelbėt žmogų…“
F. Bortkevičienę savo didžių darbų įkvėpėja bei dvasine mokytoja laikė, itin gerbė ir garsus spaustuvininkas, vienas iš pogrindinės spaustuvės „AB“ kūrėjų Vytautas Andziulis. Jis kartu su bendraminčiu ir šventos misijos dalininku Bacevičiumi įsirengė nedidelę spausdinimo įmonę Salių kolektyviniuose soduose, ant Neries kranto, mažo namelio rūsyje. Ten spausdino maldaknyges, knygas apie šventųjų gyvenimus ir kitus religinius raštus. Būtent jie, kartu su kitais bičiuliais, pasirūpino, kad „varpininkės“ F. Bortkevičienės kapas Troškūnų kapinėse būtų pažymėtas meniška skulptūra.

Per Sibiro tremtį – į Lenkiją

1948 metų gegužės 22 d. gausi Okuličių šeima iš Latavėnų buvo ištremta į Rusijos gilumą ir pateko į Orešnos gyvenvietę, esančią Manos rajone, Krasnojarsko srityje. Ten darbavosi žemės ūkyje, kirto miškus. 1956 m. gruodžio mėnesį, praradę viltį sugrįžti į Lietuvą, Okuličiai išvažiavo į Lenkiją. Įsikūrė Gdynėje. Užaugo vaikai. Sūnūs dirbo laivų statykloje, įsitraukė į profsąjungų judėjimą „Solidarumas“. Daugelis stebėjosi, kad sovietai išvežė Okuličius: juk jie buvo už demokratiją, gal net už žmonišką socializmą. Apie tai išgirdę jų bendražygiai kovose prieš caro valdžią, seni socialdemokratai stebėjosi tokiu valdžios neapdairumu. Bet niekas Okuličių paleisti iš tremties nesirūpino: matyt, sprendimas buvęs teisingas, juk šeimos galva Jonas priklausė Troškūnų šaulių būriui, save laikė lietuviu patriotu, mėgo dainuoti karžygišką lietuvių dainą „Kur lygūs laukai“.

Relikvijos sugrįžimas

Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, tuoj po 1990 – ųjų, susipažinau su iš Lenkijos į tėviškę vasaromis parvažiuojančiu paviešėti inteligentišku pusamžiu vyriškiu Algirdu Okuličiumi. Jis, pasirodo, buvo F.Bortkevičienės sesers anūkas. Senojo dvaro jau nebebuvo, tik raudonų plytų namelis. Padedant bičiuliams, tėviškėje, senojo dvaro liepų alėjos pradžioje, Algirdas su artimaisiais atstatė kryžių. Nors ir sielodamasis, bet suprasdamas, kad jo šeima į lietuvybę jau negrįš, nes „nudžiūvusi lietuviško medžio kamieno šaka“, sumanė šeimos relikvijas, išsaugotas per visas negandas, padovanoti Lietuvos muziejams. Kuomet manęs klustelėjo, kur vertėtų perduoti F. Bortkevičienės parkerį, aš nė nemirktelėjęs atsakiau, kad tik Anykščių muziejui. Taip ir nutiko. Žalsvo perlamutro, į marmurą panašios spalvos 12 centimetrų ilgio parkeris su amžinąja plunksna, ant žalvario žiedelio išgraviruotomis datomis „1873 -1933 IX 1“ bei inicialais „FB“, pagamintas Kanadoje, pateko į A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus lobyną.

Algirdas 2008 m. miršta, jo kūnas kremuojamas, pelenai padalijami į dvi dalis ir urnos su jais palaidojamos Gdynėje, prie tėvų, bei Troškūnuose, prie senelių. Koks gražus, išmintingas, ypatingą šio žmogaus dvasią išryškinantis apsisprendimas…