Sekmadienio, rugpjūčio 11-osios vakarą, po sunkios ligos mirė buvęs Anykščių rajono savivaldybės meras, gamtininkas Sigutis Obelevičius.
Prieš kiek daugiau nei savaitę S. Obelevičiui suėjo 65-eri metai.
Apdovanojimo nebeatsiėmė
S. Obelevičius tris kadencijas dirbo Anykščių rajono meru – ilgiausiai iš visų rajono vadovų.
Paskutinį liepos savaitgalį, per Anykščių miesto šventę, S. Obelevičiui suteiktas Anykščių garbės piliečio vardas. Tačiau šventėje jis dėl prastos sveikatos jau nedalyvavo. Apdovanojimą atsiėmė ir Garbės piliečio žodžius anykštėnamas perskaitė jo žmona Alytė.
„Mieli anykštėnai ir miesto svečiai. Savo ir visos šeimos vardu noriu padėkoti Jums visiems, čia susirinkusiems, už pagarbą žmogui, kuris niekada nedirbo, kad gautų apdovanojimus ar įvertinimus. Visada ėjau dirbti ten, kur siuntė Lietuva, jos gamta, o po to – ir Anykščiai. Meilė gamtai atėjo kartu su tėvais miškininkais, brendo skaitant Tado Ivanausko knygas, studijuojant Vilniaus pedagoginiame universitete. Vėliau – ugdomam prof. Onos Šapokienės, vykdant gamtosauginius projektus, tiriant Lietuvos ir Anykščių gamtą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus dirbti Traupyje, atsirado galimybė skleistis asmenybei. Pamažu atsirado botanikos sodas su 12 tūkst. augalų pavadinimų. Laisvalaikis virto augalų sodinimu, knygų rašymu, daugelio knygų autoryste ir bendraautoryste. Nesnaudžiau ir išrinktas meru. Tokie objektai, kaip Medžių lajų takas, kairysis Šventosios krantas, vasaros rogutės, muzikos festivaliai, tapo Anykščių savastimi ir tuo, kas traukia į Anykščius. Paskutinį ačiū tariu visiems: a.a. tėvams, žmonai ir vaikams, draugams, visiems sutiktiems nuostabiems žmonėms, bendradarbiams, oponentams, politiniams bendražygiams, besistengiantiems medikams, kad kuo ilgiau gyvenčiau visavertį gyvenimą. Pagarbiai visada su jumis esantis ir liksiąs Sigutis,“ – paskutinį buvusio mero kreipimąsi į anykštėnus per Anykščių miesto šventę perskaitė jo žmona.
Sodui laiko nebebuvo likę
S. Obelevičius – Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos laureatas, 14 knygų apie gamtą autorius. Paskutinės jo knygos „Imunitetą stiprinantys augalai: vaistiniai, kultūriniai, gėlynų, egzotiniai augalai ir grybai“ (leidykla „Alma littera“) bei „Nemokami vaistai ir maistas šalia mūsų: augalų vaistinės ir maistinės savybės, gydomųjų priemonių ir patiekalų receptai“ (leidykla „Lututė“) išleistos daugiatūkstantiniais tiražais. Vos tik apsigyvenęs Traupyje, S.Obelevičius įkūrė ir puoselėjo unikalų Traupio botanikos sodą.
Iš Kaišiadorių rajono kilęs S. Obelevičius 1982 metais Vilniaus pedagoginiame institute baigė biologijos studijas ir buvo paskirtas mokytoju į Molėtų rajono Dapkūniškių pagrindinę mokyklą. 1984-aiais, būdamas vos 25-erių, jis tapo šios mokyklos direktoriumi. 1988-aisais, jau su šeima, S. Obelevičius persikraustė į Traupį, ėmė vadovauti šio miestelio pagrindinei mokyklai. Direktoriaudamas jis taip pat mokė vaikus biologijos ir sodino botanikos sodą.
Mokyklai S.Obelevičius vadovavo iki 2003-ųjų, kol meru išrinktas Darius Gudelis jį pakvietė į vicemerus. Tapęs vienu iš rajono vadovų, S. Obelevičius pasiliko kelias biologijos pamokas mokykloje, o vakarais ir savaitgaliais toliau sodino savo sodą. Nurodoma, kad Traupio botanikos sode yra per 12 tūkst. taksonų augalų.
Klastinga liga S. Obelevičiui buvo diagnozuota pernai. Taip sutapo, kad operacija buvo paskirta per jo gimtadienį, rugpjūčio 2-ąją. Po ligoninių ir reabilitacijų jis skubėjo į savo sodą. Vėl kasė, sodino, laistė…
2023-ųjų pavasarį S. Obelevičius pralaimėjo Anykščių rajono mero rinkimus. Lyg ir išėjo į pensiją. Turėjo likti daugiau laiko šeimai, sodui ir knygų rašymui. Neliko… Nuo pasitraukimo iš vadovavimo rajonui iki ligos diagnozės praėjo tik keli mėnesiai…
Vienu iš rajono vadovų dirbo 20 metų
Vienu iš Anykščių vadovų – meru ir vicemeru – S. Obelevičius dirbo 20 metų, nuo 2003 iki 2023.
Konservatorius S. Obelevičius buvo liberalų merų – D. Gudelio, Alvydo Gervinsko bei Kęstučio Tubio – pavaduotoju, o jam vadovaujant rajonui vicemerais dirbo socialdemokratai Donatas Krikštaponis ir Dainius Žiogelis. Anykščių rajono tarybos nariu S. Obelevičius buvo renkamas be pertraukų, nuo pat 1995-ųjų.
Paskutiniame savo interviu „Anykštai“ S. Obelevičius kalbėjo, kad nesigaili, jog save dalijo ir politiko, ir gamtininko veikloms.
„Save labai gerai pažįstu. Negaliu be sustojimo, kiekvieną dieną dirbti kokį nors vienodą darbą. Kuo daugiau skirtingų darbų dirbu, tuo daugiau galiu padaryti. Jeigu būčiau dirbęs vien tik meru, kažin ar būčiau daugiau nuveikęs nei dabar, šalia pagrindinio darbo turėdamas ir pomėgį. Labai dažnai žmogaus visuomeninėse pareigose padaryti darbai, jų svoris gerokai pranoksta tiesioginio darbo rezultatus. Aš net abejočiau, kuri mano veikla – indėlis į biologiją, į knygų rašymą, botanikos sodą ar vadovavimas rajonui – davė daugiau naudos. Negaliu draskytis marškinių ir kažką įrodinėti. Manau, daug padariau ir būdamas meru: Lajų takas, dviračių takas palei Šventąją, kiti darbai… Nemaži darbai. Jie keitė Anykščių veidą. Negali sakyti, kad dabartiniai Anykščiai, kokie jie dabar yra, tokie tapo be mano indėlio. Aišku, niekas negali pasakyti, jog prie kurio nors kito mero būtų buvę blogiau. Gal dar geriau. Bet tas mano indėlis, manau, yra šioks toks. Ir politinė situacija pasikeitė. Prisimename, kokia buvo priešprieša tarp konservatoriaus Sauliaus Nefo ir LDDP atstovo Leono Alesionkos. Ir pats dalyvavau. Priešprieša buvo visiškai nenormali, panašiai kaip dabar tarp Hamas ir Izraelio. Trūko tik kinžalų,“ – prieš šių metų Anykščių miesto šventę „Anykštai“ sakė S. Obelevičius (Anykšta 2024 07 26 „Gamtą saugojo, o politiką keitė“).
Laidos Traupio kapinėse
Su žmona Alyte S. Obelevičius nugyveno beveik keturiasdešimt metų. Pora užaugino keturis vaikus, sulaukė keturių anūkų. Vienas iš S. Obelevičiaus sūnų, Žygimantas, pasirinko tėvo kelią: baigė biologijos studijas, dirba Valstybės saugomų teritorijoje tarnyboje. Biologai yra ir S.Obelevičiaus brolis ir viena iš seserų.
S. Obelevičius kilęs iš daugiavaikės, šešių vaikų šeimos. Dabar gyvi teliko trys. Vyresnioji sesuo ir brolis Gintautas, buvęs LKL krepšinio komandų treneris, šį pasaulį paliko anksčiau nei Sigutis.
Velionis pašarvotas Traupio kultūros namų salėje. Jis bus laidojamas trečiadienį, rugpjūčio 14-ąją, Traupio kapinėse. Šv. Mišios Traupio bažnyčioje bus aukojamas trečiadienį 12 valandą.
Feisbuke dalijasi šiltais žodžiais
„Kai manęs klausdavo – ar Anykščių meras ne tavo giminė, visuomet atsakydavau – ne. Jis mano brolis! Man Brolis buvo daugiau, negu telpa žodyje giminė. Tai dalis manęs, gauta iš Mamytės ir Tėtės. Aš visada sekiau Tavo pėdomis. Kai domėjais entomologija, ir aš mokiausi drugelių, vabalų pavadinimus… Kai susidomėjai botanika, ir aš pasekiau Tavo pėdomis… Kai vieną po kitos ėmei rašyti knygas, ir aš pabandžiau rašyti… Tik politika manęs nepatraukė, bet aš žavėjausi Tavo gebėjimu vadovauti, Tavo gebėjimu suburti aplink save gausybę gerų žmonių…
Ilsėkis ramybėje, BROLAU!!! Tu man buvai ir liksi amžinai ne Anykščių meru, ne Anykščių garbės piliečiu, o tiesiog Broliu, kuriuo labai didžiuojuosi!!!“ – feisbuke parašė S. Obelevičiaus brolis, gamtininkas Kęstutis.
Jautria žinute pasidalino ir Anykščių konservatorių lyderė Gabrielė Griauzdaitė Patumsienė:
„Šiąnakt netekau dalelės širdies. Mus paliko artimas Bičiulis, kolega, bendražygis, ilgametis Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.
Žodžiais sunku nupasakoti, kiek šis žmogus davė mums visiems, kiek savęs išdalijo, kiek daug padarė dėl savo krašto ir jo žmonių. Esu dėkinga Jam, kad turėjau galimybę ne tik kartu dirbti, žengti į politikos pasaulį, bet ir už tai, kad pažinau Žmogų, kuris turėjo idėjų, minčių ir didžių projektų Anykščiams. Daug jų spėjo įgyvendinti, tačiau nemažai dar jų turėjo planuose.
Nuoširdi užuojauta šeimai ir artimiesiems. Siguti, visada liksi mūsų širdyse. Ilsėkis ramybėje, brangus Drauge.“
Emociją apie netektį feisbuke išreiškė ir „Anykštos“ žurnalistas, eksmero žmonos brolis Vidmantas Šmigelskas: „Sigis buvo mano paauglystės žmogus, vyresnis, trenktas draugas. Dapkūniškių „sporto halėje“ lošdavome stalo tenisą iki 100 laimėtų partijų – jis beveik nemiegojęs eidavo direktoriauti, aš važiuodavau į Balninkus mokytis. Kartu naikinome vienvalenčius cheminius elementus jų mėtymo ant sniego būdu. Sigis mane nuvedė į pirmąją treniruotę Molėtų sporto mokykloje…Buvo laikas, kai iš Traupio su mano java važiuodavome alaus į Raguvą. Šiuos žygius Sigis kentėjo, važiuoti motociklu nemėgo, bet dėl bendro tikslo – kanistro alaus – ištverdavo.
Kiekvieną rugsėjį, grįžęs po atostogų į Taupio mokyklą, rasdavau vis mažiau stadiono. Direktorius plėtė savo botanikos sodą, pamažu uzurpavo futbolo aikštę, paskui šuoliaduobę ir t. t..
Kai pradėjau dirbti Traupio mokykloje, joje jau buvo daug vazoninių gėlių. Stebėjausi. Sakiau, išvartys lakstydami „tūkstančiai indėnų“. „Neišvartys,“ – atsakė. Ir nevartė. Traupiečiai nuo mažumės išmoko mylėti gamtą. Negriovė, nelaužė ir nelaužys. Klestės Tavo, Sigi, sodas.
Įsivaizdavau, kad Sigis bus kaip Mosėdžio Intas. Senatvėje šlepsės po miestelį apsiavęs dideliais kaliošais, priiminės eksursantus, tarytum dirbs vietovės simboliu. Nepriiminės…
Perduok, Sigi, Ten linkėjimus savo ir mano broliams. Ir vietą geresnę užimk. Susitiksim.“