Jaunas vairuotojas, motociklininkas ir geriausias gaisrininkas

Guvus, devintą dešimtį bebaigiantis Anykščių miesto gyventojas Antanas Čiukšys pašnekintas džiugiai atvėrė vartus į turtingą savo gyvenimą istoriją. Į pasakojimus suguldė metus nuo pat vaikystės, paauglystės dienų Kurklių krašte, išpasakojo didį gyvenimo virsmą, kuomet įgijo teises vairuoti automobilius bei motociklus, apie tarnybos gaisrininku romantiką.
Juk jis tapo geriausiu respublikoje gaisrininku, įsigijo pirmąjį mieste motociklą „JAWA“, tapo pirmuoju maršrutinio miesto autobuso vairuotoju, patyrė daug įdomybių. Žmogus legenda, gyvenantis šalia mūsų, ne tik labai įdomiai pasakoja apie tai, ką per netrumpą gyvenimą patyrė, bei pasiryžęs senoviniu autobusu, jei jį pavyktų kur gauti, dar nors kartą anykštėnus pavežioti.

Nuo šokėjo iki vairuotojo

Mano nuosaikusis pašnekovas Antanas Čiukšys gimė tolimais 1935 metais Vildžiūnų kaime, Kurklių parapijoje, o būdamas trejų metų kartu su tėvais persikėlė į jaukų Kurklių vienkiemį, visai šalia miestelio. Ten buvo puikūs trobesiai, skardiniai stogai, gražių medžių, o tėtis Tomas Čiukšys garsėjo kaip puikus ūkininkas. Jis ne tik sumaniai šeimininkavo savo beveik valako dydžio ūkyje, bet mėgo ūkininkavimo temomis pasikalbėti, sėkmingo ūkio puoselėjimo paslaptimis pasidalyti, dažnai patardavo jaunesniems, ne tiek patyrusiems kaimynams.

Antanas buvo šeimoje jauniausias, mat tiek tėvelis turėjęs penkis vaikus, tiek du auginusi motina, – abu buvo našliai. Žemės ūkyje – 21 hektaras, nors ji ir prie žvyro, bet viskas labai gerai užaugdavo, ypač bulvės: kai kurios sverdavo net po kilogramą. Mat sumaniai taikydavo tuomet išplitusią sėjomainą, tręšė ne tik organinėmis, bet ir mineralinėmis trąšomis.

Reto darbštumo ir motina, ko gero, pati geriausia audėja plačioje apylinkėje. Kurklių mokykla veikė naujuose, tarpukariu pastatytuose rūmuose netoli kapinių, šalia Viliaudiškio malūno. Dirba labai pasišventę mokytojai. Ypatingai fizinio lavinimo bei šokių mokytojas Petras Repečka, kurio išlavinti septintokai parengė kompoziciją „Jūrininkų šokis“, įpynę ir baleto elementų. Net du vyrukus pakvietė mokytis į baleto mokyklą Vilniuje. Antanas kažkaip nepanoro, o Zenonas Zukas ten tiek prasilavino, kad vėliau šoko Didžiajame teatre Maskvoje. O Antanas norėjo tapti traukinio mašinistu, po to važiavo stoti į jūreivių mokyklą Klaipėdoje, tačiau ten tuomet kažkodėl priėmė tik berniukus našlaičius. Vos neįstojo į Švenčionėlių žemės ūkio technikumą mokytis agronomu. Intensyviai sportavo: bėgiojo, ypač mėgo pratimus ant skersinio, lygiagrečių, tad išsiskyrė savo ypatinga jėga bei miklumu. Ir tos savybės pagelbėjo įkopti į aukščiausius medžius, bažnyčių bokštus – visur, kur reikia didesnės fizinės jėgos bei ištvermės. Tuo pat metu mokėsi Kavarsko vidurinėje mokykloje.

Baigęs dešimtą klasę, sužinojo, kad galima patekti į vairuotojų kursus Vilniuje. Mintijo – kam besimokyti, jei lakūnu jau nebūsiąs. Ir į tuos svajonių kursus pateko tik iš antro karto, mat pernelyg jaunas buvęs. Tad, laukdamas brandos, namie išstudijavo panašiuose kursuose mokslus krimtusio kaimyno užrašus ir, vos pradėjęs mokytis, jau daugelį dalykų puikiausiai išmanė ir gebėjo paaiškinti.

Vairuotojo odisėja

Teisės kišenėje – reikia ieškoti darbo. Kažkur nugirdo, kad Kavarsko mašinų – traktorių stotyje reikalingas vairuotojas. Numynė dviračiu, parodė patvoryje stovintį smarkiai sudrožtą „viliuką“. Šiaip taip rankena sukdamas užsivedė, pabandė važiuoti ir, greitai sumetęs, kiek vargų su tokia technika laukia, net nepradėjęs darbo, jo atsisakė.

Tuomet sužinojo, kad Elektros montažo įmonėje reikalingas vairuotojas. Iš tiesų reikalingas. Ir ne bet koks – pačiam direktoriui Teodorui Bitinui vežioti. Automobilis, nors ne naujas, tiems laikams neblogas – „Pobieda“. Ją gavo iš kompartijos CK garažo Vilniuje, beveik metus kruopščiai remontavo, labai daug pagelbėjo sumanus šaltkalvis Skardžius, iš pilkos spalvos perdažė į geltoną. Važinėjo po montažo objektus visoje Lietuvoje – tuo metu statė daug hidroelektrinių, tiesė linijas. Nuvažiuodavo ir į ministeriją Vilniuje, ten net tekdavę nakvoti. Pas direktorių ryte atvažiavęs nuvežti į darbą, pasivaišindavo gardžiais blynais: mylėjo kaip savą. Vežė ne kartą Bitinus ir į Palangą pailsėti prie jūros.

Nuo pat jaunumės A. Čiukšys negėrė nė lašo, namuose neišmoko – motina net suaugusiam draudė, ir pats nenorėjo. Būdavo, nueidavo į garsiausią miesto užkandinę „Fufaikinę“, tai visi bičiuliai po šimtą gramų, dar alaus, o jis, pasiteisinęs, kad skrandis negaluoja, gurkšnodavo limonadą. Atėjo laikas į kariuomenę, bet labai nenorėjo. Ir čia pasisekė – komisijos dieną tiek sukilo angina, kad sutinę rutuliai vos orą per gerklę praleidžia.

Tai gydytoja ne juokais susirūpino, pasitarė su pačiu komisaru Radušiu ir nusprendė, kad tarnybai netinkamas. Nudžiugo, niekas nebekliudo „laisvai kvėpuoti“. Tuomet sumanė tobulintis: išvyko į kursus Kaune, kur įgijo antrą klasę ir teisę vairuoti autobusus. Sugrįžęs į „montažą“, gavo GAZ-51 brezentu dengtu kėbulu ir vežiojo darbininkus. Kol vieną dieną atėjo gaisrinės tarnybos viršininkas Šileika kartu su vairuotoju Baltranu ir kviečia dirbti į gaisrinę – jiems labai antros klasės vairuotojas reikalingas. Paklausė, dirbo pamainomis, tuo pat metu vakarais dar darbavosi ir „DOSSAFO“ pirmininko Pilkausko surengtų vairuotojų kursų instruktoriumi – pats pritaikė, įrengė antrus pedalus ir važinėjo patobulinta „Polutarka“ su užrašu didelėmis raidėmis – „Mokomasis“.

Uolusis gaisrininkas

Gaisrinėje patyrė įvairiausių nuotykių. Gaisrinės mašinos buvusios dvi: „GAZ-51“ su pagerintu siurbliu – cisterna „PNZ-3“ bei didesnė „ZIS-5“ . Vieną karštą dieną net tris gaisrus gesinę. Užsidegė kažkur už Svėdasų daržinė su šienu. Ten užgesinus, vis dar lijo ir trankėsi žaibai. Pervažiuodamas Svėdasus, mato, kaip žmogus per aikštę bėga – gal į gaisrinę skambinti. Iš tiesų. Tuoj pasuko į gaisravietę – žaibo kliudytas dar nesmarkiai degė naujai pastatyto, dar neįrengto namo kampas.
Cisterna pilna vandens, tai tuoj pat išvyniojo žarną, bet nė vienas vyras jos neima, nepadeda – bijo, kad žaibas dar kartą netrenktų. Tuomet pats gaisrininkas padidino siurblio apsukas ir, pagriebęs švirkštą, greitai užgesino liepsnas. Pakeliui į namus uolusis gaisrininkas užgesino dar vieną tik beįsižiebiantį gaisrą daržinėje, ties Elmininkais. Įstrigo į atmintį nelaimė Kavarsko mieste, kuomet gaisre žuvo du vaikai.

Kaip ir kiekviename darbe, A. Čiukšys stengėsi sužinoti apie darbo priemones bei darbą viską, kas įmanoma, ir tas žinias pritaikyti. Gaisrininkai dažnai vykdydavo pratybas, vykdavo gaisrininkų šventės bei respublikinės varžybos. Į tokias varžybas 1977 metų pavasarį kaip Anykščių atstovas buvo pasiųstas ir A. Čiukšys. Susirinko visų respublikos rajonų, didžiųjų miestų atstovai. Pirmąją dieną vyko teorinių žinių patikrinimai – teko, dėvint gaisrininko drabužius, su gaisro gesinimo įranga įkopti į trijų aukštų namo aukščio bokštą. Trečią dieną egzaminavo kaip vairuotojus, į finalinį etapą pateko jis ir Rokiškio atstovas. Atsakinėdamas į eismo taisyklių klausimus, šis pelnė 8 balus, o visus klausimus atsakęs anykštėnas – dešimtuką ir respublikos čempiono vardą. Rausvai ruda knygutė kietais viršeliais Nr. 52, liudija, kad A. Čiukšiui suteiktas geriausio „profesionalinės“ priešgaisrinės apsaugos vairuotojo vardas. Geriausias respublikoje.

Pirmasis miesto vairuotojas

Tuoj po karo maršrutiniai autobusai po miestą nekursavo, net ir tarpmiestinių autobusų buvę labai nedaug – patikimiausias buvo be didesnių trukdžių iš Panevėžio į Švenčionėlius ir atgal per Anykščius kursavęs mažylis traukinukas.
Palengva atsirado ir autobusų, kurie pirmiausia ėmė kursuoti tarpmiestiniais maršrutais. O apie 1960 metus kažkaip per Ukmergės transporto liniją anykštėnai sugebėjo gauti pirmąjį autobusą „KAG“. Buvęs tai Kaune gaminamas, tarsi ir lietuviškas automobilis, tik variklis, važiuoklė „GAZ-51“, o visa kita pagaminta kauniečių.
Lingės silpnos, kėbulas sunkus, variklis pačiame kėbulo priekyje, per vidurį, dešiniau vairuotojo, kitoje pusėje – dar viena vieta keleiviui. Salonas atskirtas įstiklinta pertvara, turįs apie dvidešimt sėdimų vietų. Kai į jau kelis sunkvežimius turėjusią Anykščių transporto įmonę atriedėjo autobusas, tai A. Čiukšys panoro tapti jo vairuotoju.

Darbas rodėsi prestižinis, nes, kas taps pirmojo autobuso vairuotoju, sprendė partijos ir vykdomajame komitete bei milicijoje. Jaunasis vairuotojas jau buvo valdžiai šiek tiek žinomas, turėjo puikią charakteristiką, reikalingą klasę, tad tiko. O už greitai gauto antrojo tokio pat autobuso vairo sėdo buvęs greitosios pagalbos automobilio vairuotojas, dar ir partijos narys Aleksas Šiaučiulis.

A. Čiukšys gerai neprisimena, kada jo vairuojamas autobusas išriedėjo į pirmąjį reisą. Kartu važiavo ir jauna moteris – bilietus pardavinėjanti konduktorė. Kas ji buvo, nebeprisiminė, nors gerai pamena pirmąsias konduktores Inčirauskienę bei Ramelytę. Bilietas tuomet kainavo pigiai, kelias kapeikas, o norinčių važiuoti buvo labai daug.
Maršrutas prasidėdavo iš miesto sodo, po to gimdymo namai, geležinkelio stotis, vėliau važiuodavo iki Kelių valdybos, iš ten vėl sukdavo į miesto sodą, o jau iš ten – Biliūno gatve iki Janydžių parduotuvės, miesto gale, šalia invalidų namų, kalne, prie Vorutos. Po kurio laiko atvertas ir antrasis maršrutas: „Spartakas“ – MSV. Autobusai kursavo vos ne kas pusvalandį. Vėliau autobusus ėmė vairuoti Vytautas Pratapas bei iki tol milicijoje dirbęs Čegys. Žmonių važiuodavo labai daug, prisikimšdavo tiek, kad vos durys užsidarydavo. Sunkiai, gailiai dejuodami, tie „KAGAI“ pakildavo į kalvas.

Darbas tarsi ir romantiškas, nieko labai netrūko. Bet A. Čiukšys susibičiuliavo su mergina, greitai vedė, radosi vaikų, reikėjo žiūrėti, kur greičiau galima gauti butą. Apsižiūrėjęs įsidarbino pieninėje pienovežio vairuotoju. Ten direktorius Bieliauskas ne tik davė naują pienovežį (juo važinėjo po kaimus ir surinkinėjo pieną), bet ir pažadėjo butą. Buvęs butas pačioje pieninėje, kuriame gyvenęs meistras Mincė įsigijo savą namuką, o laisvo ploto tuojau pat paprašė naujasis vairuotojas. Skyrė, nors seniau dirbantieji ir reiškė nepasitenkinimą, bet pieninė plėtėsi, reikėjo jaunų darbininkų. Ten trumpai tepagyveno: veikiai skyrė trijų kambarių komunalinį butą naujai pastatytame daugiaaukštyje. Tačiau skirstytojai netesėjo visų pažadų ir trečiame kambaryje apgyvendino mokytoją Masiulytę. Po kurio laiko tą trečią kambarį skyrė komjaunimo sekretoriui. Po kelerių metų tą butą pasikeitė į panašaus dydžio būstą Biliūno gatvėje, kuriame iki šiol tebegyvena. Bet ir čia problemos nesibaigė – ant šaltiniuotos vietos stovinčio namo, matyt, vandenims paplovus gruntą, vidinė siena pasmuko žemyn ir grėsmingai suskilo. Nors bandė projektavimo nesklandumus taisyti, sieną atnaujino, bet po kurio laiko siena vėl deformavosi.

Save vadinantis seniausiu vis dar tebevažinėjančiu Anykščių vairuotoju – juk teises išlaikė dar 1953 metais, – A. Čiukšys, ėmus rekonstruoti Anykščių gatves, parašė straipsnį į laikraštį – buvo nusiteikęs prieš gatvių važiuojamosios dalies siaurinimą.

Nusipirkti motociklą

Tuo metu Anykščiuose jau keletas motociklų buvo. „Emka“ su lopšiu važinėdavo milicininkai, panašų motociklą turėjo Rožanskas iš Storių, kažkas turėjo senovišką „IŽ-49“, o Andrioniškio klebonas važinėjo pirmojo modelio – dideliais ratais „JAWA“. Svajojo apie užsienietišką motociklą ir A. Čiukšys.

Pas A. Čiukšio uošvius Paukščius, gyvenusius mūsų miesto Vilniaus gatvėje, kasmet atvykdavo pagyventi vasarotojų iš Rusijos. Daugybė anykštėnų ir apylinkių gyventojų tuomet nuomojo kambarius iš Leningrado, Maskvos ir kitų didesnių miestų atvykstantiems poilsiautojams, pamėgusiems vasaras praleisti Lietuvoje. Pasitarę su maskviečiais, išsirengė pirkti motociklų. Išvažiavo vieną gražią 1958 metų rugsėjo pradžios dieną į Maskvą keturiese: Šližys, Ragaišis, Čiukšys ir anykštėnas, kurio pavardės nebeprisimena.

Sąjungos sostinėje pernakvojo, o anksti rytą, vos pradėjus važiuoti maršrutiniams autobusams, išsiskubino į specialią importinių motociklų parduotuvę netoli Sokolnikų parko, miesto pakraštyje. Ten visus, stojančius į eilę, surašė lape, kad vėliau nebūtų stumdymosi ir nereikalingų ginčų. A. Čiukšį įrašė devynioliktu.
Po geros valandėlės atvežė motociklų. Jų net nebegabeno į parduotuvę, iškrovė kieme ir čia pat pardavė. Vyšninės spalvos žvilgančių, neregėtai elegantiškų, dar ir karalienėmis vadinamų „JAWŲ“ atvežė dvidešimt, taip A. Čiukšys įsigijo svajonių motociklą.

Reikėjo surasti krovininį taksi ir prekes nusivežti iki geležinkelio stoties. Tuojau atsirado paslaugių vyrukų, kurie pažadėjo visame kame pagelbėti. Nors jų paslaugų ir kratėsi, bet tie prišokę pagelbėjo pakrauti, o po to ėmė reikalauti atlygio. Reketinininkai. A. Čiukšys sumojo, kad reikia kažkiek duot, nes nežinia, kuo gali pasibaigti. Kelnėse dvi kišenės: vienoje banknotai po tris rublius, o kitoje – po dvidešimt penkis. Kaip nesumaišyti, juk iš jaudulio jau pamiršęs, kur kas? Palengva įleido ranką į dešinę kišenę ir, pamažu užčiuopęs, ištraukė vieną trijų rublių vertės banknotą. Po to dar vieną. „Maža!“ – šaukia maskvėnas. Tuomet ištraukė dar, kol suma susiapvalino iki trijų dešimčių. Transportinis taksi nuvežė iki pat geležinkelio stoties. Ten vėl priimantys bagažą reikalauja pinigų, nes motociklas gali ir apsidaužyti ir nurodytu adresu nenukeliauti. Jei ne tie „padėjėjai“, tai gal ir daugiau motociklų būtų pirkęs ir į Lietuvą atvežęs, bet tie persekiojimai veikė psichologiškai.

Kosminis greitis

Sugrįžus namo, motociklas Anykščių geležinkelio stotin atkeliavo tik po kelių dienų. Pateikęs dokumentus, jį atsiėmė iš sandėliuko šalia vandens bokšto Anykščių geležinkelio stotyje. Iš pakuotės išėmęs, įdėjęs akumuliatorių, įpylęs į baką benzino, išvažiavo su vėjeliu. Gal mėnesiui prabėgus, gerai supratęs variklio subtilybes, įgudęs važiuoti, sumanė pažiūrėti, kiek traukia, pasiekti kiek įmanoma didesnį greitį. Dar nuleidęs žemyn karbiuratoriaus plūdę, ir motociklas kaukdamas nurūko keliu nuo Anykščių link Kavarsko, pasiekė 130 kilometrų greitį, tačiau motoro cilindrai nuo apkrovos tiek įkaito, kad staiga užsikirto, nustojo suktis. Vis dar valdomas, motociklas su nesisukančiu užpakaliniu ratu apie šešiasdešimt metrų vingiuodamas slydo plentu, o po to netekęs pusiausvyros virto ant šono. Tuomet atsirėmęs į „kojeles“ jau šliaužė gal dar apie tris dešimtis metrų, kol sustojo. Nei prisitrenkęs, nei sužalotas (tebuvo „nutorkuota“ rankovė puikiosios odinės striukės, kurią siūdinosi pas mados stilius suprantantį siuvėją Kaune), ir perplėštos stilingos žalios spalvos „diginalo“ kelnės. Gelbėjo didžiulė fizinė jėga – įsitempęs kaip styga, tiesiog prisispaudęs, prisiklijavęs prie motociklo. Pakelės dirvoje moterys kasė bulves ir, dulkėms prasisklaidžius, laimingai kritęs motociklininkas išgirdęs jų pranašystę, kad „šitam tai jau gatava, šitas jau nebeatsikels“. Bet labai greitai atsikėlė. Nelaukė, kad kas aplinkui susirinktų, spustelėjo užvedimo kojelę, variklis užsivedė, ir dienos herojus kaip niekur nieko nubirbė plentu tolyn. Važinėjo daug: mieste, dažnai nubirbdavo pas tėvus, kartą su žmona nuvažiavęs į Palangą, kitą kartą – į Rygą. Gerame kelyje šis dviejų cilindrų 16 arklio galių (344 kubinių centimetrų darbinio tūrio) motociklas labai eiklus – lengvai pasiekia 120 kilometrų per valandą greitį, tad lenkia visus kitokius motociklus, taip pat ir automobilius. Jei kokį pažįstamą ar moteriškę paveža, tai, kiek spustelėjus, vis imdavo prašyti nelėkti, mažinti greitį – baisu. Benzinas A 66, bet, kiek pareguliavus karbiuratorių, taip pat tikdavo ir A 72. Važinėjo ir žiemą, kartais ant ratų užsidėdavo grandines, tada skrajodavo ir ledu, be baimės griūti. Motociklą pritaikė ūkio reikmėms, šiek tiek patobulino uždėjęs priešakinį stiklą, išsilankstė patogią bagažinę, ant kurios patogu vežti krepšius bei lagaminus, taip pat ir dujų balioną. Nors greitai įsigijo lengvąjį automobilį, bet tebemėgo savo jaunystės „JAWĄ“, nuolat su ja išvažiuodavo. Nūnai, jau 47 tūkstančius kilometrų prasukusi vyšninė gražuolė jau kelerius metus nebevažiuoja, eksponuojama Siauruko muziejaus senosios technikos ekspozicijoje Anykščiuose. Tikra relikvija – pirmoji „JAWA – karalienė“ mūsų mieste.

Iš pirmojo atlyginimo įsigijęs radiolą „Dauguva“. Mėgdavęs klausytis radijo laidų, taip pat ir tuomet populiarios muzikos plokštelių. Buvo susižavėjęs ir fotografija: loterijoje išlošęs tiems laikams labai gerą fotoaparatą, jo iš rankų nebepaleido. Nufotografavo nemaža labai gerų, istorijai svarbių vaizdų, jo nuotraukas spausdindavo rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“, o su viena nuotrauka, tiksliau, fotoreportažu apie gandrus, pateko net į populiariausio žurnalo „Švyturys“ puslapius.