Yra toks dalykas, kaip žmogaus teisės, sakykim, teisė žinoti, teisė turėti savo nuomonę. Žurnalistai tą ir daro, kad stengiasi užtikrinti abi šias teises, žinoma, tai ne visada yra pats maloniausias užsiėmimas. Jei rašai, tai, kas sutampa su kažkieno nuomone, sakys, kad „tave papirko“ arba „turi iš to naudos“, jei ne – esi tiesiog „piktas, tamsus, nemokytas“. Štai toks yra įprastas žurnalistinio darbo įvertinimas.
Yra toks dalykas, kaip žmogaus teisės, sakykim, teisė žinoti, teisė turėti savo nuomonę. Žurnalistai tą ir daro, kad stengiasi užtikrinti abi šias teises, žinoma, tai ne visada yra pats maloniausias užsiėmimas. Jei rašai, tai, kas sutampa su kažkieno nuomone, sakys, kad „tave papirko“ arba „turi iš to naudos“, jei ne – esi tiesiog „piktas, tamsus, nemokytas“. Štai toks yra įprastas žurnalistinio darbo įvertinimas.
Kas matosi Anykščių krašte – tai vengimas dialogo, veikimas iš anksto numatytomis ir nekintančiomis schemomis, čia iš karto aišku, kas elitas, o kas „runkeliai“, kas atstumtieji, o kas pagerbtieji, kieno pageidavimai bus įvykdyti su kaupu, o kieno – net neišgirsti. Tarsi būtume pamiršę, kad tuo pačiu oru kvėpuojame ir tas pats lietus ant mūsų kapsi. Todėl ir kitokia, nei įprasta, nuomonė dažnai sutinkama kaip asmeninis įžeidimas arba priešiškumas. Manau, kad spauda po truputį trupina šituos skirtumus ir artina žmones, suteikia galimybę pažvelgti kitaip.
Minime Spaudos atgavimo dieną, bet neturėtume pamiršti, kad atgauti kartais lengviau, negu išlaikyti. Valdžia, bent jau aš galvoju, stengiasi veikti Rusijos pavyzdžiu, ir laukia, kada bus galima įvesti „reguliuojamą žiniasklaidos laisvę“. Kam jėgą naudoti, jeigu galima ekonominėmis priemonėmis priversti, kad kalbėtų mažiau, rečiau, tyliau?
852256 561935Looking forward to see you. 110298