Jau šią savaitę mokiniai grįžta į mokyklos suolus. Vieni – į savosios, kiti po vykstančių mokyklų tinklo pertvarkų priversti važiuoti į kitame mieste ar miestelyje esančią ugdymo įstaigą.
Klausiame anykštėnų: kaip manote, ar uždaryti kaimo mokyklas, jas optimizuoti yra geras sprendimas? Ar po reformų mokinių išsilavinimas tapo geresnis?
Arvydas MAČIULIS, anykštėnas, buvęs rajono savivaldybės tarybos narys:
„Dar tuo metu, kai aš dirbau savivaldybėje, buvau Tarybos narys, buvo toks kaimas Kirmėliai, kuriame buvo nedidelė mokyklėlė. Ją norėta panaikinti. Aš nuvykau ten, pasižiūrėjau, ir ji man nepaprastai patiko: ir pamokų vedimas, ir aplinka, sukurta vaikams. Kaip pasakoje. Nors bandžiau, kad ta mokyklėlė liktų, nepavyko. Vis vien dauguma balsavo, kad ją panaikintų, ir vaikai buvo vežiojami į Troškūnus, mokytoja taip pat ten turėjo persikelti. Gero iš to nieko. Mokytojai tose mažose mokyklose gali žymiai daugiau dėmesio skirti vaikams, geriau išaiškinti, nei kad trisdešimties vaikų klasei.
Dažniausiai motyvuojama tuo, kad tokias mokyklas išlaikyti brangu, kad vaikams taip geriau. Bet yra dalykų, kurie pinigais nematuojami, ir vienas iš tokių dalykų yra būtent vaikų ugdymas ir aplinka, kuri jiems yra arčiau namų. Ypač – patiems mažiausiems, kurie nestresuoja, kuriems žmonės yra pažįstami, žinoma aplinka. Šioms reformoms labai nepritariu.
Mokymosi rezultatai priklauso ne nuo to, didesnė ar mažesnė mokykla, o koks yra mokytojas. Vienas pavyzdžių – mano anūkas baigė Vilniaus licėjų. Buvo šimtukininkas. Tame licėjuje šimtukininkų buvo tiek, kiek visose kitose Lietuvos mokyklose kartu paėmus. Ką tai sako? Kad viskas priklauso ne nuo mokyklos dydžio, o kokie specialistai joje dirba, kaip jie sugeba vaikams pateikti medžiagą, išmokyti, galų gale – bendrauti. Tie argumentai, kurie dabar „stumiami“, yra silpni.“