Trys dienos Cėsyse (II dalis)

Gaujos nacionalinis parkas, kuriame turistų lankomi miestai Sigulda ir Cėsys, yra Latvijos turizmo alfa ir omega. Reklaminiuose lankstukuose skelbiama, kad per metus Gaujos nacionalinį parką aplanko per milijoną turistų. Išeitų, kad kiekvieną dieną Nacionaliniame parke turėtų lankytis vidutiniškai 3 tūkst. turistų.

Latvijos Šveicarija

Tikėtina, kad skaičiai, nurodantys gausius turistų srautus, yra realūs. Aikštelėse šalia lankytinų objektų rikiuojasi dešimtys autobusų, kemperių ir lengvųjų automobilių su užsienietiškais numeriais. Dauguma užsieniečių iš kaimyninių šalių – Lietuvos ir Estijos, bet nemažai ir vokiečių bei skandinavų.
Pramogų spektras nacionaliniame parke platus: nuo pilių, dvarų ir muziejų lankymo iki ekstremalaus sporto.
Sigulda – pagrindinis, didžiausias Gaujos nacionalinio parko miestas. Šio miesto tapimą turizmo traukos centru lėmė trys jėgos: Dievas, Livonijos ordinas ir sovietų valdžia.

Latvijos Šveicarija vadinama Sigulda įsikūrusi Gaujos slėnyje. Miesto aukščių altitudė – net 101 metras. Vietovės raižytumą panaudojo jau Livonijos ordinas, Siguldos apylinkėse XIII amžiuje pastatęs Siguldos, Turaidos ir Krimuldos pilis.
Sportui ir pramogoms Siguldos reljevas pradėtas naudoti dar caro laikais, XIX amžiuje. Ledrogių trasa pastatyta 1897 metais, Siguldos pilies šeimininko iniciatyva. Tada buvo nutiesta 900 metrų ilgio trasa su vienu viražu.

Sovietmečiu Siguldoje buvo įkurta pagrindinė Latvijos žiemos sporto bazė, kurioje treniravosi kalnų slidininkai, bobslėjininkai, rogučių sporto atstovai. Lietuvoje tokios bazės nebuvo, ir nėra. Ir šiais laikais žiemos sporto varžybose dalyvaujančių latvių lygis yra pastebimai aukštesnis nei lietuvių.
Nurodoma, kad dabartinę Siguldos bobslėjaus trasą suprojektavo Leipcigo mokslinis sporto centras, o pastatė Sarajevo firma „Graming“. Jos ilgis – 1420 metrų, yra 16 viražų, aukščių skirtumas – 120 metrų. Tarp keturioliktojo ir penkioliktojo viražų galima pasiekti 125 km/h greitį. Ši trasa yra pritaikyta ir pramogautojams.
1969 metais per Gaujos upę nutiestas lyno kelias. Iš vagonėlio, plaukiančio 43 metrų aukštyje virš upės, atsiveria Gaujos krantų vaizdas, matosi Turaidos pilis.

8 minučių kelionė funikulieriumi (ir grįžimas atgal) kainuoja 20 eurų žmogui. Gerą valandą laukėme eilėje, kol patekome į vagonėlį. Grįžimas atgal irgi gerokai užtruko. Kaip tikri lietuviai mėgstame skaičiuoti svetimus pinigus – paskaičiavome, kad Siguldos funikulieriaus metinės pajamos gali viršyti milijoną eurų.
Tuo pačiu funikulieriaus lynu galima pračiuožti ir labai ekstremaliai – žmonės poromis kabinami šikšnosparnių poza ir paleidžiami į slėnį, sukuriamas tarytum skrydžio efektas. Tokio paskraidymo dviems asmenims kaina, regis, 160 eurų.

Latvijos internetinėse svetainėse radome informacijos, kad Siguldos apylinkėse veikia mažiausiai 6 kalnų slidinėjimo centrai. Tad miestelis ir žiemą sulaukia turistų.
452 km ilgio Gaujos upė teka tik Latvijoje. Atkarpoje tarp Valmieros ir Siguldos Gaujos slėnis siekia iki 80 metrų gylio, 0,5–2 km pločio. Vagos krantuose gausu atodangų. Ties Sigulda Gaujos šlaitai išvagoti olomis, o kelios iš jų įtrauktos į lankytinų objektų sąrašą.

Trys konkurentų pilys

Neaišku, kiek kam džiaugsmo kelia griuvėsių lankymas, tačiau konkrečioje vietovėje ieškant, ką galima pamatyti, radę nuorodą į pilies liekanas, dažniausiai vyksite rodyklės kryptimi. Į Krimuldos pilį, į kurią patenkama ir lyno keliu, latviai neinvestuoja, galima apžiūrėti tik griuvėsius. Šalia Krimuldos pilies griuvėsių stovi geros būklės Krimuldos dvaras.

Siguldos pilies griuvėsiai užkonservuoti, pilies kieme įrengta erdvė koncertams. O Turaidos pilis iš dalies atstatyta, pilies menėse ir bokšte veikia ekspozicijos.
1207 metais kraštą užėmus Kalavijuočių ordinui, Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas Albertas pasidalijo žemes. Strateginėse vietose ant Gaujos kranto abi konfrontuojančios jėgos apsaugai viena nuo kitos, taip pat nuo lyvių ir lietuvių užpuolimų pasistatė mūrines pilis, aplink kurias vėliau išaugo gyvenvietės Sigulda, Turaida ir Krimulda.

Siguldos pilį XIII amžiaus pradžioje pastatė Livonijos ordinas, o priešingame Gaujos krante Rygos vyskupo nurodymu pastytos Krimuldos ir Turaidos pilys.
XV–XVI amžiuje visos trys pilys (kaip iš esmės ir visos kitos Europos pilys) prarado savo reikšmę. Siguldos pilį per Šiaurės karą sugriovė abiejų kovojusių pusių artilerijos.
1878–1881 metais pilies griuvėsių teritorijoje žemių valdytojas kunigaikštis Kropotkinas pasistatė eklektinio stiliaus Naująją pilį – gyvenamąjį namą su administracinėmis patalpomis. Joje tarpukariu, nuo 1923 metų, buvo rašytojų ir žurnalistų namai.
Naujoji Siguldos pilis dabar yra lankomas objektas, joje įrengta muziejinė ekspozicija. Naująja pilimi vadinamo dvaro statyboms buvo naudojami akmenys iš senosios Siguldos pilies griuvėsių.

Šiuolaikinė Turaidos pilies istorija panaši į mūsiškės Trakų pilies istoriją. Po Antrojo pasaulinio karo Latvijos mokslininkų iniciatyva pilies griuvėsiai buvo įtraukti į Sovietų sąjungos saugomų objektų sąrašą, pradėtas pilies atstatymas. Atstatyto Turaidos pilies bokšto aukštis – 26 metrai.
Lietuvių srautų Gaujos nacionaliniame parke dydį iliustruoja ir faktas, kad praktiškai visuose lankytinuose objektuose galima rasti lankstinukų lietuvių kalba, o įeinančius į Turaidos pilį mus pasitikusi muziejininkė lietuviškai paaiškino, iki kurios valandos pateksime į pilies bokštą ir iki kurios – į pačią pilį.