Ričardas BANYS, Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
Tikriausiai mano ar ankstesnės kartos žmonės dar prisimena tuos laikus, kai savaitgaliais mūsų miestelių kolūkiniuose kultūros namuose būdavo rodomi indų filmai, prifarširuoti muzikos, dainų, šokių. Tačiau labiausiai tuose filmuose būdavo daug visokių dramų, kurių vaizdai ir filme pasakojamos jautrios istorijos dažnai pravirkdydavo net ir didžiausią kietaširdį. Juk kaip nesusigraudinsi, kai motina pagal apgamą ant skruosto atpažįsta savo dingusį vaiką arba po visokių vargų vienas kitą sutinka broliai, išskirti pikto likimo ir blogų žmonių. Ech, tie jautrūs ir dramatiški indų filmai! Kiek jų metu kino salėse išlieta sentimentų ir ašarų! Tiesa, tarybiniais laikais rodomas jautrumas būdavo nelabai toleruojamas, nebent ašarėlė nukrenta iš džiaugsmo, kad liaudis yra visai arti komunizmo rytojaus. Užtenka tik galutinai nugalėti kapitalistus, buržujus ir proletariato pergalė, apvainikuota džiaugsmo ašaromis, jau garantuota. Bet iš tikrųjų liaudis daugiau jautrias ašaras rodydavo indiškų filmų metu, negu laukiant šviesaus komunizmo rytojaus. Kodėl užsiminiau apie jautraus siužeto ir dramų filmus? Ogi todėl, kad dabartinis gyvenimas Lietuvoje man labai primena tuos indų filmus, kurių kūrėjai viską darydavo taip, kad kuo jautresnės gyvenimo dramos dvasia paliestų žiūrovų širdis ir jas sugraudintų iki sielos gelmių. Bet kur tau filmai! Čia jau visa lietuviško gyvenimo serialų eilė.
Dabartinė realaus mūsų gyvenimo sistema daug stengiasi, kad mus, paprastus žmones, ne tik sugraudintų visokiomis politinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo dramomis, bet ir įvarytų šiek tiek baimės. Tai pastebiu jau nebe pirmus metus, ypač kai ateina ruduo. Tada, lyg pagal gerą dramatišką turinį sistemos režisieriai pradeda kurti „tikro“ lietuviško gyvenimo serialą, kuriame visi mes, piliečiai, esame verčiami dalyvauti kaip savotiški aktoriai. Jau kuris laikas pastebiu, kaip vėl mus kažkas pradėjo gąsdinti visokiais „kovidais“. Žinoma, ir skiepytis ragina. Tačiau ne taip „dramatiškai“ ir patologiškai kaip pandemijos metu. Niekada nepamiršiu tikrų „oskarų“ vertų lietuviško gyvenimo serialų epizodų, kai mūsų valdžios elitas, paskendęs kažkokiose keistų formų euforijose, skiepijosi nuo COVID viruso ir kartu dramatiškai pozavo žiniasklaidos filmavimo ir fotografijų kameroms. Dar atmintyje liko serialo vienoje serijoje parodytas ypatingas epizodas, tikrai vertas kelių „oskarų“ (o gal ir viso auksinio liūto): valstybės vadovas viešai bučiuoja svetimos valstybės vėliavą. Stebint tą keistą politinio serialo serijos sceną, šalia manęs tuo metu buvęs bičiulis – irgi serialo žiūrovas – manęs paklausė: „O tu kada nors matei, kad prezidentas bučiuotų mūsų trispalvę?“ Tikrai nemačiau. Nebent pražiopsojau šio serialo kokią nors seriją. Juk visko būna… Būna ir taip, kada stebėdamas į pietus skrendančius paukščius, mintyse ant jų sparnų bandau uždėti visas mūsų negandas, negalias, bėdas ir dramas bei tragikomedijas, kad visa tai kartu su paukščiais nulėktų, išlėktų kuo toliau nuo mūsų visų. O atėjus pavasariui, tie patys paukščiai ant savo sparnų atskraidintų ramybę ir taiką, meilę ir norą svajoti. O gal taip ir bus? Palauksime pavasario…
Sakoma, kad futbolo žaidėjų spardomas kamuolys prie tų spyrių „pripranta“. Pripranta ir liaudis prie tų kasdieninio ir lietuviško gyvenimo serialų dramatiškumo. Sakyčiau, kad nieko blogo. Tačiau kažkam tai atrodo labai blogai. Juk dramų turi būti gyvenimo režisūroje kuo daugiau. Ne tik dramų, bet ir dar didesnių baimių. Tad atėjus rudeniui, jau nebeužtenka liaudies pagąsdinti COVID viruso išdaigomis. Todėl sistemos seriale pasirodo dar vieni veikėjai – beždžionių raupai. Buvo dienos, kai televizijos ekranuose galėjome daug kartų pamatyti, kaip gi tie raupai atrodo ant žmogaus kūno. Baisu! Na, jei dar tais raupais sirgtų kokia nors ir nelabai graži ir mažai kam žinoma žmogysta, tai lyg ir mažiau dramos (baisiai nekrikščioniškai išsireiškiau). Tačiau jei šiuo virusu užsikrėstų kokia nors „pupytė“, dažnai matoma ant madingų drabužių demonstravimo podiumo ar bulvarinės televizijos laidose?! Tikras siaubas! Bet baimių ir dramų serialo kūrėjai mums rodo ne raupsuotas „pupytes“, o kaip tik paprastus ir mažai kam žinomus žmones, tokius kaip mes. Rodo kuo baisiau, kad mes dar labiau jaustumės įbauginti ir lėktume skiepytis. Juk ir šiam virusui nugalėti mūsų geroji valdžia vakcinos jau parūpino. Rūpestingai paskiepys visus „homo sapiens“, o likusias vakcinas „subadys“ į labdaros kūnelį. Gal dar liks ir makakoms bei kitoms beždžionėlėms. Juk girdėjau, kad tie raupai iš jų pasaulio pas žmones atkeliavo. Na, o kasdieninio gyvenimo serialų drama, su kaupu pripildyta visokių baimių, savo jautrumu jau seniai pralenkė legendinius ir mano minėtus indų filmus.
Man berašant, lyg neturėdamas ką veikti, labai gėdingai ir bedieviškai sugurgė kleboniškas pilvas. Nuėjau prie šaldytuvo, atidariau jo dureles, ir į akiratį pakliuvo nedidelė lietuviško sviesto kaladėlė. Ji irgi paskutiniu metu dalyvauja mūsų gyvenimo dramų seriale. Juk daugelis esame girdėję, kad visai netoli nuo Lietuvos sviestas pradėjo ne tik brangti, bet ir dingti nuo prekių lentynų. Dar viena gastronominė serialo drama, panašiai kaip drama apie druską pandemijos metu. Teko jau beveik kaip išpažinties lygyje girdėti ir matyti, kaip tautiečiai kaupia sviesto atsargas ir jas šaldikliuose laiko. Tik ne karo atvejui, bet savo naivaus patiklumo ir gobšumo pagundai pasidavę. O dietologai ir toliau ragina daugiau vartoti alyvmedžių aliejų. Tačiau šiame dramatiškame seriale argi galima aliejaus užpilti ant lietuviškų cepelinų su mėsa ar ant kokio kugelio? Tad be sviesto ar jo sesers – grietinės – ne iš vietos. Dramos dramomis, bet sotumo ir persivalgymo pojūtis dažnas „personažas“ mūsų gyvenimo seriale. Sotus žmogus, tiesa, sunkiau yra įbauginamas. Bijau, kad tai gali pastebėti visokių dramų ir baimių serialų kūrėjai ir kažką dar baugesnio sugalvos.
Visai pamiršau, kad tarp tų visokių serialo aktorių ne taip jau seniai atsirado dar vieni nauji veikėjai, kuriuos tam tikra serialo kūrėjų grupė vadina „vatninkais“ ir „radikalais“. Čia panašiai kaip orkai ar troliai iš triloginio filmo „Žiedų valdovas“. Bandžiau jau ne vieną kartą suprasti, ką reiškia tie du veikėjų tipai. Ilgai kasiausi savo klebonišką plikę, kol supratau: „vatninkai“ – tai tie, kurie dar iki šiolei jaučia ilgesį ir simpatijas rusų vaikinui Šurikui ir jo nuotykiams, o „radikalai“ yra tie, kurie yra baisiai nepatogūs dabartiniams valdantiesiems, kurie seriale pasižymi savo dramatiškais vaidmenimis. Tuos vaidmenis įžūliai drįstu vėl lyginti su tarybinių laikų indiškais filmais. Tiesa, kiek pamenu, tuose indų filmuose niekada nebūdavo epizodų apie prabangias ir kartu paslaptingas vilas Graikijos žemėje. Ot ir prašovėte pro šalį, jei iš karto pagalvojote apie užuominą, liečiančią vieną mūsų politiką. O juk turėjau omenyje… legendinį graikų dainininką Demis Roussos ir jo nuostabią vilą Graikijoje. Tik pats nežinau, kaip galvoje atsirado toks ir kažkam įtartinai atrodantis palyginimas. Tikrai nežinau…
Na, kaip galima pamiršti dar vieną ir toliau kuriamą, jau turintį nemažą serijų ir sezonų skaičių serialą apie karą ir kariškus dalykus. Pasirodo, kad tautiečių tarpe yra tikra mažuma tų, kurie savo namuose turi pasidarę „bunkerį“ ar prisikaupę maisto ir kitų išgyvenimo priemonių ir atsargų. Apsidžiaugiau, kad mano kleboniškame bufetuke guli net trys dideli maišai kokybiškų ir kiek įmanoma sveikų, ekologinių bulvių traškučių ir geras kilogramas lietuviškų riešutų. Dėl „drąsos“ karo metu dar turiu ir neblogo itališko vyno. Taigi, šiek tiek apsirūpinau ir aš. Juk serialo scenarijuje apie tas atsargas daug parašyta ir daug rodoma beveik kiekvienoje serijoje. Maistas maistu, bet niekaip nesupratau, kam tam karo serialui reikėjo įsigyti tiek daug visokio cementinio ir metalinio „inventoriaus“ pasienyje su Kaliningrado žeme, visai prie pat karalienės Luizės tilto? Bet, matyt, toks yra scenarijus. Tik bijau, kad jis nebūtų panašus į tarybinių laikų filmą apie karą, kai rusas Ivanas vienu šūviu pakloja dešimt idiotiškai atrodančių „fricų“ (Hitlerio kareivių). Juk gali būti, kad serialo „blogiukai“ gali staiga pradėti nepaisyti scenarijaus ir iškrėsti kažkokią bjaurią išdaigą. Tikėkimės, kad to nebus.
O iš tikro jau norėtųsi kitokių mūsų lietuviško kasdieninio gyvenimo serialų, kuriuose būtų mažiau dramų, o daugiau linksmumo. Nes besišypsantis ir nuoširdžiai besijuokiantis žmogus skatina taip elgtis ir kitus. Juk gal žymiau geriau, kad kuo mažiau mūsų gyvenimo serialuose kažkas verktų apsimestinėmis ir krokodilo ašaromis, bet juoktųsi ir šypsotųsi iš širdies. Gal tada gyvensime tikrai laimingiau ir saugiau, jei savyje atrasime šiek tiek drąsos pakeisti kasdienybės istorijų scenarijų iš dramatiškos į romantinę pusę. O gal geriau gyventi visai be visokių gyvenimo serialų? Gyventi laisvai, natūraliai ir tikrai.
