Amiliutė apgailestauja, kad iš sodo nėra jokios naudos
Bumsi sode obuoliai
Nuostoliai kokie! Aj aj…
Vartosi žolėj ir pūva –
Pajamos akyse žūva.
Būdavo, dar prie mamelės,
Surinkta iki terbelės.
O papuvę į virtuvę,
Arba Vyno supirktuvę.
O šėputės ir skladeliai
Užgrūsti sausom skiltelėm.
Sudžiovintų, surūšiuotų,
Novalškiuos susandėliuotų.
Sūrių eilės sukabinta,
Lig Kalėdų liest užginta.
Ir vynelio trys ąsočiai!
Gerk ir valgyki sau sočiai.
O dabar iš obuolių
Vien tik vargą aš turiu.
Niutonu antru nebūsiu,
Nebent ant puvėko griūsiu.
Svarsto garsiai Amiliutė
Anykščiuos! Negali būti!
Obuolines miestas turi –
Obuoliai žolėse guli.
Piešė Kęstutis Pabijutas, rašė Antonas Feljetonas
Emilija kaip Amiliute iš kležiskiu ar klimiškiu taspac kitoj saujoj B.