Eldoradas Butrimas, specialiai iš Charkivo
Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis yra teisus priekaištaudamas Vakarams, kad per mažai ir per lėtai siunčia karinę paramą. Tačiau prezidentas nutyli jo tėvynėje populiarų posakį – artileristai gali laimėti konkretų mūšį, tačiau karą laimi pėstininkai.
Mat toks posakis šiuo metu prilygtų savikritikai dėl neveiksmingos mobilizacijos ir karių, ypač pėstininkų, trūkumo fronte. Kalbantis su brigadų vadais ir paprastais kariais šie skundžiasi, jog dėl didelio žuvusių ir dar didesnio sužeistųjų kiekio mūšiuose dalyvauti yra pajėgūs pusė ar tik trečdalis dalinio vyrų.
Kartu skundžiasi, jog kariniai komisariatai beveik neatsiunčia naujų mobilizuotų vyrų, o ir šie esą atvyksta mažai ir prastai apmokyti. Skundžiasi, jog nauji kariai yra atsiunčiami beveik pensijinio amžiaus, nors vadai prašo vikrių ir stiprių trisdešimtmečių.
Tai, kad mobilizacija įstrigo, yra akivaizdu visiems, nes karinio komisariato atstovai gaudo vyrus gatvėse, kavinėse, per koncertus, darbovietėse. Karo pradžioje situacija buvo priešinga – vyrai savo noru stovėjo ilgose eilėse prie komisariatų ir maldavo siųsti kovoti su įsiveržėliais.
Karui užsitęsus ir kapinėse ėmus trūkti vietos laidoti žuvusiems kovotojams, o gatvėse pasimačius dar daugiau neįgaliais grįžusių iš fronto, vyrų entuziazmas sumažėjo. Entuziazmą dar labiau sumažino demaskavimai, jog politikai, valdininkai, turtuoliai ir jų vaikai bei giminės už kyšius išsiperka nuo tarnybos ir net pabėga į užsienį.
Tokiems skandalams kartojantis, nuo armijos slėptis ėmė ir pinigų kyšiams neturintys vyrai. Kita problema armijai tapo tai, jog dalis priverstinai mobilizuotų vyrų fronte atsisako eiti į mūšį arba palikę ginklus pabėga. Neseniai paaiškėjo, jog dezertyruoja apie dešimtadalis karių, kurie geriau sutinka už pabėgimą būti siunčiami į kalėjimą nei žūti apkasuose.
Įdomu tai, jog pačiuose kalėjimuose daugybė nuteistųjų ėmė prašytis siunčiami į frontą. Ypač už nusikaltimus nuteisti kariškiai bei vyrai, kurie kovose su Rusija dalyvavo 2014–2021 metais. Kaliniai ilgai rašė prašymus prezidentui, parlamentui, tačiau tai leidžiantis įstatymas buvo patvirtintas tik šių metų gegužės septynioliktą.
„Kai kalėjime pranešė, jog už lengvus prasižengimus nuteisti asmenys galės vykti į frontą, kelias naktis nemiegojau, ir nusprendžiau, jog noriu, kad mane vaikai prisimintų ne kaip „zeką“, bet tėvynės gynėją. Tai yra šansas pakeisti biografiją. Nežinau kodėl, bet mano gyvenimas susiklostė blogai. Kartais galvoju, kad sugniužau po tėvų skyrybų, nenorėjau, kad šeima iširtų, pykau tiek ant tėvo, tiek ant mamos. Buvau paauglys, ėmiau praleidinėti pamokas, susidėjau su gatviniais, kurių dauguma irgi buvo iš nedarnių šeimų“, – Charkive man pasakojo 37 metų Saša.
Vaikino tėvas, irgi advokatas, išvyko gyventi į Rusijos šiaurę, sukūrė naują šeimą. Su mama dėl praleidinėjamų pamokų konfliktavęs Saša pabėgo gyventi pas tėvą, bet ten ėmė rietis su nauja jauna jo žmona, vėl ėmė praleidinėti pamokas, naktinėti, tad tėvas išsiuntė atgal į Charkivą.
„Dirbau statybose, o vakarais su chebra gerdavom ir ieškodavom nuotykių. Buvau teisiamas už kvailiones: muštynes, chuliganizmą, smulkias vagystes. Kol buvau nepilnametis, kelis kartus pavyko išsisukti nuo kalėjimo, vėliau – nebe. Dabar sėdėjau jau trečią kartą, atbuvau du metus ir tiek pat dar reikėjo. Sužinojusi, kad pasiprašiau siunčiamas į frontą, mama ir žmona pyko, sakė geriau tūnok už grotų, nes neturiu karinės patirties ir žūsiu“, – kalbėjo vyriškis.
Saša sakė yra susitaikęs su tuo, kad iš fronto gali grįžti neįgalus arba pasilikti visam po žeme. Viliasi, kad taip nenutiks, o kariavimas leis pasikeisti, tapti visuomenėje gerbiamu žmogumi. Nebebus gėda prieš mamą, žmoną, vaikus bei gimines ir kaimynus, kad yra nevykėlis, kurio antrais namais tapo kalėjimas.
„Tėvo šaknys ir giminės Rusijoje, o mamos – Ukrainoje. Aš buvau Rusijoje, mačiau, kad ten žymiai daugiau betvarkės ir skurdo, tikrai nenoriu, kad jie mus okupuotų, noriu gyventi laisvoje Ukrainoje. Kas benutiktų, žinosiu, jog vaikų akyse liksiu frontininku, kovotoju su šalies užpuolikais, ir jie nebesigėdys per pamoką pasakyti, kur yra tėtis“, – pasakė Saša ir nusisuko nusišluostyti ištryškusią ašarą.
Užklausus, ar daug kameros draugų irgi taip pasielgė, vyriškis pasakė, jog iš dvylikos žmonių trise pasirašė sutartį. Norėjo dar keli, tačiau vienas neigiamai buvo įvertintas per medicininę komisiją, o kitam neleista dėl įvykdyto sunkesnio nusikaltimo. Saša privalėjo pasirašyti kariniame komisariate standartinę sutartį dėl trejų metų tarnybos armijoje, gavo skubų teismo leidimą atidėti įkalinimą ir buvo pervežtas į apmokymų poligoną.
Ten jau antrą mėnesį lanko ištvermės treniruotes, šaudymo pratybas, yra mokomas suteikti medicininę pagalbą bendražygiams. Vyriškis prasitarė, jog keli „zekai“ dezertyravo ir negrįžo, už ką įkalinimo laikas jiems bus pailgintas penkeriems metams.
Užklausius vienos brigados vado, ar pas juos yra „zekų“ ir ką galvoja apie šių kvietimą armijon, majoras pareiškė, jog pas juos kol kas nėra, tačiau idėjai pritaria. „Apie tai diskutuojama buvo nuo karo pradžios, nes dalis kalinių veržėsi į kovą ir rašė prašymus prezidentui, ministerijoms, parlamentui. Žinau, kad keli šimtai areštuotų, bet nenuteistų vyrų karo pradžioje buvo paleisti, jie visi apsivilko karines uniformas. Tuo, kad stringa mobilizacija, siūlyčiau nesistebėti, nes per visus karus dalis vyrų slepiasi nuo tokios prievolės. Kai užklausiau kolegų keliose Vakarų valstybėse, tai šie pasakė, kad pas juos savo noru į tokį karą dar mažiau būtų pageidaujančių“, – kalbėjo majoras.
Teisingumo ministras Denisas Maliuska paviešino, jog per pirmas dvi įstatymo galiojimo savaites prašymus priimti kariuomenėn parašė 4564 iš šalies kalėjimuose sėdinčių 27471 asmenų. Ministro pavaduotoja Elena Visockaja tada prasitarė, jog pageidaujančių vykti į frontą kiekis viršijo visas prognozes.
Vėliau paaiškėjo, jog nuteistieji prašymus priimti į kariuomenę aktyviai teikė du pirmus mėnesius, o vėliau pareiškimų žymiai sumažėjo. Per du mėnesius buvo gauta daugiau nei šeši tūkstančiai prašymų, tačiau kariniai komisariatai pasirašė sutartis tik su 3611 nuteistaisiais. Pareiškimų buvo paduota gerokai daugiau, tačiau didelė dalis buvo atmesta. Šiuo metu armijon jau yra priimta daugiau nei keturi tūkstančiai nuteistųjų, 18 iš kurių yra moterys.
Įstatymas draudžia armijon kviesti kalinius, teistus už terorizmą, prieš nacionalinį saugumą, žmogžudystes, kėsinimąsi į teisėsaugos pareigūnus ar kariškius, seksualinius nusikaltimus, didelio masto korupciją. Negali būti priimti ir asmenys, sukėlę avariją, kurioje žuvo žmonės. Nekviečiami ir kaliniai, sergantys kai kuriomis užkrečiamomis ligomis.
Tarnybos sutartis yra pasirašoma trejiems metams, todėl nuteistieji turi būti ne vyresni kaip 57 metų, o iki bausmės atlikimo pabaigos turi būti likę ne daugiau, kaip 3 metai. Daugiausia mobilizuota buvo teistų už vagystes bei sukčiavimus, apiplėšimus, kūno sužalojimą, mašinų vagystes.
Su kaliniais sutartys yra pasirašomos tokia tvarka: iš pradžių jie pereina pirminę atranką kalėjime, o tada į susitikimą su norinčiais patekti armijon yra kviečiami karinių dalinių atstovai. Šie apžiūri ir šnekina kalinius bei atsirenka, kuriuos nori kviestis. Po to nuteistieji praeina sveikatos patikrinimą karinio komisariato medicinos komisijoje ir ten pat pasirašo trejų metų tarnybos sutartį. Galutinį leidimą prisijungti prie armijos išduoda teismas, anuliavęs sprendimą bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje.
Gavę teigiamą teismo sprendimą ir tapę kariais, nuteistieji yra siunčiami į apmokymų poligoną, ir tik po to patenka į konkrečią brigadą. Pagal įstatymą nuteistieji brigadose turi būti sutelkti atskirame padalinyje, tačiau kai kurios brigados atsisakė vykdyti šį reikalavimą ir juos išskaidė po kelis į atskirus padalinius. Toks sprendimas yra teisinamas noru padėti nuteistiesiems greičiau išsižadėti kalėjimo įpročių ir pritapti prie kitų karių.
Primenama, jog nuteistieji kariuomenei talkina net įkalinimo įstaigose. Kai kurių kalėjimų darbiniuose cechuose yra daroma kariuomenei reikalinga įranga. Be to, nuteistieji yra vežami į įmones, kurios irgi gamina tam tikrus reikmenis frontui. Pavyzdžiui, lieja tankų pravažiavimą blokuojančius cementinius „drakono dantis“.
Ministras D. Maliuska pareiškė, kad iš viso į armiją gali būti priimta dešimt tūkstančių kalinių. Žurnalistų kalbinti sutartis su armija pasirašę nuteistieji tokį apsisprendimą dažniausiai motyvuoja noru pakeisti savo biografiją į pozityvią bei padėti tėvynei kovoti su priešu.
Savo piliečius išleido išvažiuoti po pasaulio šalis, už kyšius atleido nuo karinės tarnybos, dabar dejuoja ir kalinius leis kariauti. Tegu susigrąžina iš Lietuvos ir kitų šalių pabėgėlius ir turės armiją.
Jo iki paskutinio xoxolo.
Ukrainos banderlogai, ar įsivaizduojate, kaip jūs užknisote visą pasaulį, kad žmonės net iš Šiaurės Korėjos važiuoja su jumis išsiaiškinti?!..