Anykščių centre batus jau apie 30 metų taiso Algirdas Žukauskas. Darbo dienai ruošiasi gana anksti – šiek tiek po septintos ryto. Šaltuoju metų laiku krosnį pakuria.
Vyriausiosios kartos atstovai puikiai įsivaizduoja, koks yra batsiuvo darbo pobūdis ir kasdienybė. O ar mūsų vaikai ir anūkai turės kur batus pataisyti? Ar vartotojiškoji visuomenė be gailesčio išmes tai, kas nors kiek įplyšo, atsiklijavo ar paprasčiausiai kiek pabodo…
Visame Anykščių mieste tebedirba vienui vienas batsiuvys, o perduoti įgūdžius nėra kam. Greičiausiai tai pasmerkta išnykti profesija.
Pamokė įgudęs meistras
Algirdas Žukauskas gimęs Kurklių seniūnijoje, Kurklelių kaime. Paklausus, gal kas iš šeimos užsiėmė batsiuvio amatu, gal paveldėjo kokią siuvimo, taisymo įrangą, A. Žukauskas pasakojo, kad šeimoje tuo ničniekas neužsiėmė, visa reikalingą įrangą pats įsigijo, o ir pasukti į šį amatą paskatino visiškas atsitiktinumas – žinia, kad trūksta darbuotojo batų taisykloje: „Parodė, pamokė Vidmantas Vanagas, kuris tuo metu batsiuviu dirbo buvusiame Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Pasirodo, nieko čia tokio sudėtingo nėra. Užteko pasimokyti pas įgudusį meistrą“.
Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate Algirdas dirbo neilgai. Pamena, kad atlygis priklausydavo nuo uždarbio, tad maždaug po metų persikėlė darbuotis į kitas patalpas.
Pasak A. Žukausko, anksčiau šis amatas buvo išties daug reikalingesnis, pelningesnis, o ir klientų žymiai daugiau būdavo: „Dabar dėl nebrangios masinės batų gamybos sulaukiu vis mažiau klientų. Turbūt dauguma galvoja, kad ai, ką jau ten betaisysi, jei gali nebrangiai naujus batus nusipirkti. Anksčiau ir batsiuvių žymiai daugiau buvo, ir tų taisymų būdavę tiek, kad visiems užtekdavo darbo“.
Iki 15.00 valandos, ir pabosta
Koridoriaus sienos senais, masyviais plakatais nuklijuotos, byloja apie tai, kad iš šitos pusės kadais buvo įėjimas į kelionių agentūrą, bet dabar ji įsikūrusi iš priekinio įėjimo. Ten taip pat yra ir įvairių daiktų Krautuvėlė. A. Žukauskas pasakojo, kad antrame aukšte siuva užuolaidas, dirba laikrodininkas, o kita pastato pusė – permūryta.
Ar žino anykštėnai, kur nešti batus į taisyklą, jei nėra nuorodos? Pasak A. Žukausko, žino – būtent šioje vietoje jis jau aštunti metai dirba, o anksčiau antrame aukšte darbavosi.
Pašnekovo pasiteiravus, ar tikrai taip anksti pradeda darbą, kaip ant durų parašyta, t. y. nuo 7 val. ryto, ir būna iki pusės penkių, atsakė, kad gal keliom minutėm vėliau atvyksta: „Ryte atvažiuoju. Gal kelios minutės būna po septintos. Stačiamalkį pečių užkuriu. Labai senas pečius, tai prastai ir šyla. Lubos aukštos, bet man užtenka šilumos. Paprastai čia aš iki 15.00 valandos būnu, nes atsibosta“.
Malkų pečiui batsiuvys iš kaimo atsiveža. „Ne tiek daug jų ir reikia“, – pridūrė.
Pasirodo, patalpas čia batsiuvys nuomojasi. „Nuomojuosi, nes po vieną kambarį neparduoda niekas. Anksčiau čia yra buvusi senoji poliklinika, – pasakojo batsiuvys.
Pasak meistro, ne visą laiką užtenka batų: „Tenka ir pasėdėti. Vasarą mažiau darbo, rudenį ir žiemą – daugiau. Maždaug nuo rugsėjo žymiai padidėja užsakymų skaičius.“
Batsiuvys nė negrįžta namo pietauti. „Negrįžtu. Reikia būti. Neretai per pietus dar ateina klientų, atneša ką nors pataisyti,“ – kalbėjo A. Žukauskas.
Klijus perka Vilniuje
Paklaustas apie įrangą, batsiuvys pasakojo, kad visa įranga batams taisyti yra jo paties.
„Spaustuvas, siuvimo mašina, galąstuvas, specialus kabliukas siūlui užkabinti, – vardijo savo darbo įrankius ir tęsė: – grąžtas, nes neretai iš vidaus varžtelį reikia prisukti. Dar pjūkliukas, ylos, kabliukai. O visas medžiagas Vilniuje perku. Ir klijus sostinėje perku. Tiesa, ne po nedaug, o pusei metų užsiperku“, – pasakojo pašnekovas.
Algirdo Žukausko teigimu, anksčiau užtrauktukų pirkdavo prie Anykščių turgaus, bet nebeliko tos prekybos vietos. „O siūlai juk turi būti specialūs – labai stiprūs, taip lengvai nenutrauksi“, – patikslino.
Batai, rankinės – batsiuvio kasdienybė
Pasak batsiuvio, anksčiau batai ilgesnį laiką laikydavo. „Dabar prigamina visokių vienkartinių…“ – teigė meistras.
Kokiais klausimais dažniausiai kreipiasi klientai? „Visokių būna darbų. Kam užtrauktukų, kam padus priklijuoti, šonus apsiūti, kulniukus sutvarkyti, lopinius uždėti. Atneša šuns apgraužtų batų. Būna, kad ir dėl kokios rankinės kreipiasi – paprašo rankeną prisiūti, užtrauktuką pataisyti. Pataisau, jei tik galima, jei ne vidiniai gamykliniai susiuvimai, nes jie jau nebesutvarkomi kitaip“, – pasakojo batsiuvys.
Pašnekovas papasakojo, kad buvo taip, jog atnešė odinę pirštinę pataisyti: „Lopą uždėti ant pirštinės piršto galo. Kitas prašė ant maišelio apačios lopą uždėti. Tokiais dalykais neužsiimu – pasakau, kad patys susisiūtų“.
Batsiuvys taip pat prisiminė, kad būna probleminių atvejų: „Būna, kad viena koja trumpesnė, tai reikia padaryti tokį paaukštinimą, kur įsideda“.
Batsiuvys pataiso ir lagaminus. „Lagaminus paimu pataisyti, jei matau, kad sugebėsiu, prieisiu prie tos vietos. Nes juk būna pridėta visko, metaliukų, sunku pasiekti konkrečias vietas“, – apie įvairius savo darbus kalbėjo meistras.
Pasiteiravus, ar būna, kad po pataisymo klientas kažkodėl nebepasiima batų, Algirdas Žukauskas sakė, kad nutinka ir taip: „Užstato neimu. Retai, bet pasitaiko, kad ir nebesugrįžta atsiimti“.
Pašnekovo paklausus, ko daugiau ateina: vyrų ar moterų, batsiuvys pasakojo, kad dažniau kreipiasi moteriškos giminės atstovės. Priminus, kad kadais kulniukus pakaldavo geležėlėm, A. Žukauskas teigė, kad to jau niekas nenori: „Reikia, kad nekaukšėtų. Dabar yra plastmasiukai su kištukais“.
Netiki, kad kas tuo beužsiims
Pašnekovo pasiteiravus, ar sukūrė šeimą, ar planuoja kam perduoti įrangą, pamokyti šio amato, Algirdas Žukauskas atsakė nelabai betikįs, kad kas norėtų tuo užsiimti. „Kas norės batsiuviu dirbti? O šeimos nesukūriau, neturiu, kam perduoti. Niekas iš dabartinių nenori tokių darbų dirbti“, – atsakė vyras.
O kaip dėl posakio „batsiuvys be batų?“ Pašnekovas atsakė trumpai, nedaugžodžiaudamas: „Nevaikštau basas. Savo batus pasitaisau, kai sugenda – ką gi darysi“.
Batsiuvio paklausus, kada buvo pelningiausi metai, kai žmonės daugiausia apavo nešdavo taisyt, jis pasakojo, kad tai buvo maždaug prieš 10–15 metų…
Butėnų kaimo pastorius pasakojo tokią istoriją, kaip būdamas 18 metų vaikas dirbo batsiuvio pameistriu . Tais laikais, 1993, įmonė gavo pasiūti batus Rusijai, bet batai buvo nekokybiški,bet stilingi- buvo kareiviško stiliaus, kaip mūsų moterys mėgsta dabar. Tai pameistrys, pamatęs meistro apgaulės Rusijos Gynybos Ministerijai, parsinešė į namus 2 kurpalius, odą, įrankius -…ir balkone sėdėdamas pasigamino ypač kokybiškus odinius kariško stiliaus batus. Tai netruko pastebėti Rusijos žvalgybai apie sąžiningą meistrą. Manona, kad jo pasiūti batai buvo tokie kokybiški, kad Rusija įsteigė Kanadoje įmonė – Timberland, kuri gavo idėjas, frančizės teisę iš to jaunuolio. Va…kokia istorija apie meistrą ir pameistri.
Kruopštus ir gerai taisantis meistras.Ačiū jam,kad dar tokios profesijos žmogus dirba Anykščiuose.Stiprybės bei sveikatos šiame darbe(gaila, kad labai apleistos patalpos,nors rajono vadovai giriasi atsinaujusiais Anykččiais-galėtų sutvarkyti ir šias batsiuvio patalpas,nes daug anykštėnų naudojasi šio meistro paslaugom).
Linas Mogila tuoj sugrįš i Anykščius batu taisyt. Jys taisė anksčiau Anykščiuos.