Anykščiuose klaidžiojančios meškos jau ima daryti žalą (Aukštaitiškas formatas, Nr. 99)

Aukštaitijoje vis dažniau pastebimi rudieji lokiai.
Fiksuojamos ir pirmosios žalos – Anykščių bitininkų draugijos pirmininkas, medžiotojas Audrius Kusta AF pasakojo, kad birželio mėnesio pradžioje rado nugriautą ir sudaužytą avilį. O Anykščių rajono Troškūnų seniūnijos ūkininkės Elvyros Karaliūnienės arklius, kaip manoma, apdraskė meška.
„Aukštaitiškas formatas“ aiškinasi, kaip dažnai meškos užklysta į Aukštaitijos miškus.

Mešką sutiko ne vienas

Anykščių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Ignalinos savivaldybėse meškos pasirodė ne kartą – gyventojai pasakoja susidūrę su meška kone akis į akį.
Štai gegužės mėnesį Anykščių rajone, Debeikių seniūnijos Bebarzdžių kaime, pavakary į namus grįžusi moteris redakcijai pasakojo mešką pamačiusi tiesiog savo kieme – išvydusi šeimininkus, ji pasibaidė ir pabėgo.

Važiuodama iš susitikimo su rinkėjais, birželio pradžioje, Europarlamento narė Rasa Juknevičienė taip pat pasakojo, kad kelią jai perbėgo rudasis lokys: „<…> grįžtant po LRT debatų į Tiltagalius, tuoj už Panevėžio, kelyje į Kupiškį, ties Vaivadais, meška kelią perbėgo! Buvo jau pusvalandis po vidurnakčio. Iš pradžių pamaniau, kad šernas išlindo. Nelabai skubėdamas, išėjo nesidairydamas <…>. Gyvūnas (vis dar maniau, kad tai šernas) stabtelėjo, galvą pasuko į mašiną, kai mano mašinos šviesos persijungė automatiškai. Po to pradėjo lapnoti greičiau, šuoliuoti, supratau, kad ne šernas čia!“ – apie susitikimą rašė politikė.

Medaus skanavo ne iš vieno avilio

O štai bitininkas, buvęs girininkas A. Kusta teigia regėjęs tikrų tikriausią rudosios puotą savo bityne.
„Gegužės pabaigoje atvykęs prie avilių, kurie stovėjo pamiškėje, vieną jų radau išdaužytą ir išnešiotą po visą lauką. Spėju, kad tai – meška, nes daugiau niekas kitas taip nesugebėtų. Pėdų rasti nepavyko, bet pas mus daugiau nėra tokių gyvūnų, kurie galėtų šitaip padaryti. Mano aviliai yra Žaliosios draustinyje, tarp Troškūnų ir Traupio. Sakoma, kad meškos yra iki medaus paragavimo ir po paragavimo – kol neparagavo, tol neliečia avilio, bet kai jau sužino, kas tai yra, aviliai kenčia. Kitais metais toje vietoje pastatysiu vaizdo kamerą, nes manau, kad pavasarį ji vėl ateis“, – pasakojo A. Kusta.

„Dar neteko meškos sutikti, bet paskutiniu metu jos čia kiekvienais metais ateina. Prieš kelerius metus Traupio būrelio medžiotojai mešką stebėjo – ji ateidavo, ėsdavo. Pernai Viešintų medžiotojų būrelis pasakojo, kad ji pro visus medžiotojus praėjo varymo metu. Pernai meška nuo Raguvos, Panevėžio rajono, atėjo, netoli Žaliosios draustinio ją vaizdo kameros užfiksavo, o paskui ji nuėjo į Šimonis. Šiųmetinės meškos kelias labai panašus. Ji „papylė“ mano avilį, po to – dar du avilius prie Dabužių durpyno ir Smėlynės kaime“, – apie meškos klajones po artimiausius rajonus pasakojo A. Kusta.

Troškūnų seniūnijos Smėlynės kaime (Anykščių r.), pasak A. Kustos, greičiausiai tas pats rudasis lokys apdraskė net kelis arklius.
„Viena ūkininkė parodė nuotraukas, sakydama, kad arklius vilkai užpuolė. Bet vilkas ant užpakalinio arklio „kumpio“ niekaip penkių brūkšnių nepadarys. Tai – grynai meškos letena. Buvo apdraskyti keli arkliai“, – AF pasakojo buvęs girininkas.
Smėlynės kaime ūkininkaujanti E. Karaliūnienė, laikanti dvi dešimtis arklių, žiniasklaidai pasakojo, kad vienam jų buvo išplėštas toks raumens gabalas, kad net matėsi sąnarys.

A. Kusta sakė, jog medžiotojai yra radę meškos pėdas prie Latavėnų, o vėliau ji „fotografavosi“ jau Šimonyse, Kupiškio rajone. Dar viena – sunku pasakyti, ar ta pati – buvo matoma Debeikiuose.
„Viena meška mūsų krašte tikrai yra, o ta, kuri buvo užfiksuota Pietų Lietuvoje, prie Baltarusijos sienos, matyt, jau bus kita, – svarstė A. Kusta bei patikino, kad pats nėra baikštus ir meškos sutikti nebijo: – Meška žmonių nepuola, pirma pasitraukia. Kad žmogų užpultų, turi būti ekstra atvejis, ji turi jausti neišvengiamumą pulti, turi būti serganti. O žmogus nėra nei jos mitybinis konkurentas, nei objektas.“

Tikėtina, žiemojo Šimonių girioje

Kupiškio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronislovas Domža, į kurio vaizdo kameras lepečkojė ne kartą papuolė, sakė, jog tai Lietuvoje – jokia naujiena, ir net galvojantis, kad rudieji lokiai sėkmingai pas mus peržiemoja.
„Pas mus meška buvo „nusifotografavusi“, ją matė medžiotojai, o vienam medžioklės žinovui, važiuojančiam iš Rokiškio link Kupiškio, kelią kirto meška. Pamatyti mešką jau ne tokia ir retenybė“, – žmonių kalbomis apie matytą rudąjį lokį nesistebėjo B. Domža.
Jis sakė, kad Kupiško rajone meška jokios žalos žmogui nėra padariusi.

„Pagal užfiksuotus vaizdus matome, kad meška yra ne viena. Pernai besirodantis meškinas buvo trejų, dabar – jau ketverių metų, o Biržų pusėje, Kupiškio rajone, vaikšto jaunesnis meškiukas, maždaug dvejų metų. Meška skiriasi pagal amžių sudėjimu, stambumu. Kad čia viena meška slampinėja – nesąmonė. Ignalinoje, Adutišky buvo matomos dvi meškos su jaunikliais. Jų tikrai yra daugiau“, – teigė medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas.
„Tikėtina, kad ji yra čia žiemojusi – ar Anykščių, ar Kupiškio rajone. Šimonių girios masyvas nėra mažas, o meškai reikia didelio masyvo, reikia, kad mažiau jos gyvenimas būtų trikdomas. Kiekvienas žvėris mėgsta ramybę, o meška – ypač. Latvijoje jos gyvena, nes ten yra dideli miškų masyvai, pelkėtos vietos. Turiu draugą Latvijoje, jis net žino vietas, kuriose meškos žiemoja. Pas mus tų žiemojimo vietų niekas neieško“, – savo pastebėjimais dalijosi B. Domža.

Sulaužo briedžiui stuburą

Pasiteiravus, ar meškų Lietuvoje daugėja, B. Domža sakė, jog šis laikas – birželio-liepos mėnesiai – yra meškų poravimosi metas, todėl dabar jos daugiau vaikšto, migruoja, ieško.
„Nors siena su Baltarusija atitverta, meškos vis tiek randa kelią per pelkes. Estijoje meškų priskaičiuojama net apie 500, jos atklysta į Latviją, o iš ten – ir pas mus. Maždaug prieš trejus metus Biržų kirtavietėje miškininkai pamatė du meškiukus, kiek atokiau – ir stovinčią mešką. Jei nepabaigs kirsti miškų, jei masyvų bus, manau, jų atsiras ir Lietuvoje“, – sakė B. Domža bei pridūrė, kad jei meškoms Lietuvoje patiks, jos greičiausiai apsigyvens kažkur aplink Biržus, kur miško masyvai yra nemaži.
Jei jau taip nutiks, kad su ruduoju lokiu susitiksite akis į akį, B. Domža patarė nepanikuoti ir išlikti ramiam.

„Kiekvieną gyvūną sutikus elgtis reikia labai ramiai ir po truputį nuo jo atsitraukti. Labiausiai pavojingos meškos yra su jaunikliais, nes mama įsivaizduoja, kad į jauniklius gali kėsintis. Tuomet meška gali bandyti atbaidyti žmogų. Nors meškos žmogų puola retai, Estijoje kartais pasitaiko tokių atvejų, kai šis žvėris žmogų sužeidžia, apdrasko. Lokys laisvai sudoroja briedį. Dėl jų briedžių populiacija Estijoje labai sumažėjo. Briedis nėra greitas gyvūnas, meška jį paveja – ji yra labai stiprus ir raumeningas gyvūnas. Tuomet letena sulaužo briedžiui stuburą ir puotauja“, – apie tai, kad rudieji lokiai minta net tokiais stambiais gyvūnais, pasakojo B. Domža. Jis sakė, kad meška tikrai galėjo užpulti ir aklį: „Meškos racionas yra įvairus, ji ėda viską. Ji gali nusiaubti daržą, papjauti gyvūną, suėsti uogas, medų.“
Taip pat medžiotojas pastebėjo, jog rudojo lokio apsigyvenimas Lietuvoje nebūtų labai džiaugsmingas įvykis.

„Galbūt ekologai ir nori tos biologinės įvairovės, tačiau meška nėra ypač pageidautinas gyvūnas. Teko būti Rusijoje, ten miškų laukymėse specialiai dėl meškų sėja avižas (jos jas labai mėgsta) ir tuomet meškos turi maisto, mažiau eina į gyvenvietes. Dažniausiai medžiotojai tuose laukeliuose jas ir medžioja“, – kalbėjo specialistas, o pasiteiravus, ar lietuviams būtų atlyginta meškų padaryta žala, teigė, jog greičiausiai – taip, juolab, kad šis žvėris yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Beje, po Lietuvą slampinėjančią mešką aplinkosaugininkai leido sugauti, užmigdyti ir pritvirtinti jai GPS siųstuvą – tam, kad būtų galima ją stebėti, rinkti duomenis jos elgesį, sekti kelią.

Nėra miškų masyvų

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos direktorė Adrija Gasiliauskienė sakė girdėjusi apie po Biržų girią vaikštančias meškas – ten, Biržų regioninio parko teritorijoje, neseniai buvo pastebėti meškos pėdsakai.

„Žinių apie akivaizdžius susidūrimus su meškomis mes neturime. Pėdsakus galime atsekti po lietaus arba kai yra sniego. Dėl to Biržų regioniniame parke ir buvo rasti meškos pėdsakai. Žinome ir apie medžiotojų kamerų užfiksuotas meškas, tačiau mes ne visuomet šią informaciją gauname, dažnai žinias rankiojamės iš kitų šaltinių. Įrodymų apie meškų buvimą Lietuvoje gausėja“, – sakė ir A. Gasiliauskienė.

Ji teigė girdėjusi ir apie Anykščių rajone apdraskytus arklius, tačiau ar tai – tikrai rudosios darbas, A. Gasiliauskienė sakė spėlioti nedrįstanti: „Teoriškai, meška taip galėtų padaryti, bet tai įrodyti reikėtų palikti specialistams.“

Saugomų teritorijų vadovė tvirtino, jog greičiausiai po Aukštaitiją slampinėja keli gyvūnai.
„Analizuotų duomenų mes neturime, tačiau Lietuvoje meškoms gyventi sąlygos nėra visiškai netinkamos. Meška yra didelis žinduolis, plėšrūnas, jai reikalingas maistas. Pas mus nėra didelių miško masyvų, kurie išmaitintų daug meškų. Manau, nereikėtų tikėtis, kad bent artimoje ateityje meška pas mus apsigyvens, ves vaikus“, – AF sakė direktorė.

Migracijos kelius keičia koncertina

Valstybinių miškų urėdijos Anykščių regioninio padalinio vadovė dr. Monika Sirgėdienė sakė, kad tikėtina, jog prieš kelerius metus pastatyta koncertina pakeitė laukinių gyvūnų migracijos kelius.
„Geografiškai mes turime dvi pagrindines kryptis, iš kurių meškos atklysta – tai Latvija ir Baltarusija. Koncertina, kuri neseniai atsirado, šiek tiek keičia visų laukinių gyvūnų migracijos kelius. Galbūt tai turi įtakos ir meškų pasirodymams Lietuvoje, tačiau koncertina kiekvieno Lietuvos centimetro neuždaro, – kalbėjo M. Sirgėdienė. – Meška Lietuvoje įrašyta į Raudonąją knygą, ji yra nulinės kategorijos – vadinasi, čia negyvena. Kad būtų teigiama, jog meška Lietuvoje apsigyveno, gyvūnas turi atitikti tam tikras sąlygas: turi būti tam tikras individų skaičius, jie turi būti čia besiveisiantys. Šalyje fiksuojami tik pavieniai individai. Žinau du atvejus, kada meška yra užfiksuota su meškiukais, tačiau ar meškiukai čia ir atvesti – didelis klausimas.“
Miškininkės teigimu, meškoms gyventi reikalingas didelis netrikdomas miško masyvas, o meškas Lietuvoje išnaikino miškų kirtimai ir medžioklė.

Meška sumedžiota prieš 140 metų

Rudoji meška į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta nuo 1989 metų. Ji sveria 130–700 kilogramų, gyvena Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Mėgsta didelius mišrius miškus su upeliais, aikštėmis, pelkėmis, krūmynais ir uogynais. Žiemai užmiega irštvose, po šakų krūvomis, eglaičių tankmėse. Patelė veda 1–4 jauniklius.
Minta meškos sultingomis augalų dalimis, vaisiais, uogomis, šakniastiebiais, ąžuolų gilėmis, riešutais, skruzdėlėmis ir jų perais, kirminais, vabzdžiais ir jų lervomis, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Neretai papjauna ir stambių laukinių žvėrių, naminių gyvulių, išplėšia bičių avilius.
Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 metais Musteikos kaime, Varėnos rajone.