iš šalies: „Valdiškoje žemėje augantys medžiai reikalauja valdžios institucijų skiriti lėšas jų priežiūrai, o tinkama priežiūra daugiau kainuoja negu vienkartinis nupjovimas. Taigi taip ir rūpinasi valdininkai, kaip jiems pigiau galimas problemas pašalinti. Nėra medžio-nėra problemos, kaip ir žmogaus kai nebėra…“
Skaitant pono Senjoro mintis atrodo, kad nei jis nei jo artimieji nebeturi nei rankų nei sveikos galvos, kad tinkamai pasirūpinti artimųjų kapo aplinkos ir paminklo priežiūra jį patvarkant, kaip tik imtis staugiančių pjūklų ir versti nuo kelmo Šimtametę eglę kapinių teritorijoje. Ir tai vadinasi dvasininko, poeto Antano Baranausko tėviškės žmonės, kurioje tik kelmuotų kalnų ir plikų pakalnių grožiu tiki…
Senose kapinėse auga šimtametė eglė.Kelia antkapius.Tai reikia laukti,kada nuluš?
Mielas, žmogau, ar tu gali žinoti kaip yra geriau mirusiųjų vėlėms? Ar joms trukdo tai, kad kažkos akmens ar betono luitas pakypo, bet visada gali džiagtis gamtos žaluma, užuovėja ir šešėliu nuo kaitros saulėta dieną.
Ramybę saugokite amžinojo poilsio vietoje ir medžiai ten augantys ne gyviesiems priklauso, o to, pomirtinio pasaulio gyventojams…
Kai numirsime ,pamatysime kas bus ir ko nebus….Bet niekas gyvas,kuris tvarko ķapelius nenori ,kad ir koks bebūtų paminklas būtų suniokotas.
Galvokite, Tamsta kas aukščiau pamūryto akmens ant kapo. Kaip sakote šimtametė eglė ten auga šimtą metų, o ją nupjovus per mėnesį ar per metus, net per kelis metus neišauginsi lygiavertės, bet akmenį atsatyti, ar kapavietę visada galima žmogaus rankomis pertvarkyti greitai.
Nesiveržkite daryti savos tavrkos taip, kaip šalia savo trobos ir už kapinių tvoros-ten, kur mirusiųjų pasaulis.
Kaip Jūsų artimo ķapelius iškilos medžių šaknys,tada gal suprasite.O,kai žmonės sąmoningai sodina eglės,pušis,kadagiais,tai kieno valia,Dievulio?