„Kalbėdamas apie savo pasirinkimą – fotografiją – nuoširdžiai pripažįstu, jog pataikiau į dešimtuką. Žmonės vargsta ieškodami širdžiai mielos veiklos ir, deja, dažnai neranda, o man pasisekė – manau, jog ir aš tinku fotografijai, ir fotografija man tinka“ – kalba fotomenininkas, žurnalistas Romualdas RAKAUSKAS. Daugiau nei dešimt nuotraukų albumų išleidęs fotomenininkas, visai neseniai visuomenei pristatė naujausią savo darbą – fotografijų albumą „Variaus apžavai“, į kurį sudėta patys įspūdingiausi Variaus upeliuko (Anykščių raj.) „veidai“.
„Kalbėdamas apie savo pasirinkimą – fotografiją – nuoširdžiai pripažįstu, jog pataikiau į dešimtuką. Žmonės vargsta ieškodami širdžiai mielos veiklos ir, deja, dažnai neranda, o man pasisekė – manau, jog ir aš tinku fotografijai, ir fotografija man tinka“ – kalba fotomenininkas, žurnalistas Romualdas RAKAUSKAS. Daugiau nei dešimt nuotraukų albumų išleidęs fotomenininkas, visai neseniai visuomenei pristatė naujausią savo darbą – fotografijų albumą „Variaus apžavai“, į kurį sudėta patys įspūdingiausi Variaus upeliuko (Anykščių raj.) „veidai“.
Kokia fotografija jums mielesnė – spalvota ar nespalvota?
Sakykim taip – meninė fotografija, tai juodai balta nuotrauka, o dokumentinė fotografija – spalvota. Kadangi aš nelabai „draugauju“ su technika, man visgi artimesnė nespalvota fotografija. Tačiau spalvos irgi turi savų pranašumų, kartais jos neišvengiamos norint atskleisti vieną ar kitą objektą. Pavyzdžiui, Variaus nuotraukos – kitaip albumo nė neįsivaizdavau, tik spalvotą.
Ką sunkiau fotografuoti – žmones ar gamtą?
Be jokios abejonės – žmones. Gamta – tai poilsis, atgaiva, jokio skubėjimo… Žmones fotografuoti labai sudėtinga. Tam, kad nuotraukoje galėtum parodyti žmogų tokį, koks jis yra, reikia gerai jį pažinti, pabendrauti, tik tada nuotrauka bus pavykusi.
Kokiu fotoaparatu Jūs naudojatės? Kodėl?
Pats jau daug metų naudoju Nicon firmos fotoaparatą. Kodėl? Todėl, kad jie man atrodo patikimiausi, patvarūs. Apskritai, manau, kad bet kokie japoniški fotoaparatai yra geri. Aš prisirišu prie fotoaparato, žinau jo galimybes, tad fotografuodamas jaučiuosi „saugiai“. Ir sutinku su nuomone, kad geras fotoaparatas yra brangus fotoapartas. Vis dėlto už gerą daiktą reikia mokėti.
Variaus upelis jūsų nuotraukose tarsi koks Marso kanjonas. Kaip pavyksta tokios fūturistinės fotografijos?
Kai kas vartydamas „Variaus apžavus“ abejoja, ar nuotraukos nebuvo „pagražintos“ fotošopu“. Tikrai ne. Variaus upeliukas yra nepaprastai turtingas – spalva, pakrančių augalija, aplink jį nevykdoma jokia ūkinė veikla, jis toks natūralus, toks tikras… Kad atsiskleistų vario spalva, būtinai reikalinga saulės šviesa. Vienoks tas upeliukas rytą, kitoks vakare, skirtingas ir vasarą, ir žiemą… Fotografuoti jį man buvo vienas malonumas, poilsis, galiu sakyti, jog jį puikiai pažįstu.
Kokiame tolimiausiame krašte Jums teko fotografuoti?
O kas šiais laikais yra „toli“? Man atrodo, kad dabar jau nieko nenustebinsi atstumais… Na, sovietmečiu buvau Tolimuosiuose Rytuose, prieš keletą metų – JAV.
Kodėl fotografuojate Variaus upelį? Ar jis Jums kažkuo išskirtinis?
Jis išskirtinis savo „variškumu“. Gal reiktų su gamtininkais pakalbėt apie tai, bet jeigu žmonės upeliuką pavadino Variumi, tai, matyt, ne veltui… Jo spalva tikrai ypatinga, gražus kraštovaizdis aplink jį, įvairūs akmenys – visa tai sudaro ypač išraiškingas kompozicijas.
Kaip pradėjote fotografuoti? Kodėl pasirinkote fotografo kelią?
Fotografijos mane pamokė poetas Alfonsas Bukontas, kai dar gyvenau Žemaitijoj. Pafotografavom kažkokį upelį, paskui parodė, kaip ryškinti – taip ir užkabino. Eidamas į mokyklą, Anykščiuose, jau žinojau, kad būsiu žurnalistu. Paskui, grįžus atgal į Žemaitiją, rašiau į vietinį laikraštį, o prie straipsnelių ir savo darytas nuotraukas pridėdavau. Įstojus į Vilniaus universitetą prie fotografijos mane „pritraukė“ Antanas Sutkus. Prasidėjo fotografijų parodos ir taip rašymas nuėjo į antrą planą. Manau, kaip žurnalistas nebūčiau tiek daug pasiekęs, kiek padariau pasirinkęs fotografiją.
Ar palaikote ryšius su Anykščių fotografais? Kokį anykštėną fotomenininką labiausiai vertinate?
Jeigu atvirai, tai nebendrauju. Tik su Jonu Junevičium palaikom ryšius, tad ir į antrą klausimą atsakyčiau taip pat – Joną Junevičių. Tikriausiai Anykščiuose yra ir daugiau gerų fotografų, tačiau aš jų nepažįstu, juk negyvenu čia.
Artimiausi man žmonės Anykščiuose – Rimantas ir Vijoleta Vanagai. Iš tikrųjų tarp literatų aš jaučiuosi geriau nei tarp fotografų. Susirinkę fotografai pradeda tuoj kalbėti apie skaitmeną, naujausias technologijas, o man tai visai neįdomu. Su kitų profesijų atstovais man daug įdomiau bendrauti.
Ar tebepildote savo nuotraukų ciklą „Žydėjimas“? Gal galima tikėtis naujo šio albumo leidimo?
Antrą kartą į tą pačią upę nebeįbrisi… „Žydėjimas“ – tai mano paminklas jaunystei, drąsiai galiu teigti, jog tai, mano, kaip fotomenininko, darbų darbas. To pakartoti jau nebesugebėčiau… Kai fotografavau nuotraukas „Žydėjimui“ man tebuvo 33 metai, visgi, manau, jog reikia būti jaunam, kad sugebėtum padaryti tokias nuotraukas…
„Žydėjimas“ būtų visai kitoks, jeigu būtų įvestos spalvos, tada tikrai būtų „šakės“, paprasčiausiai, nuotraukose neliktų meninio skambesio…
Jeigu naujo „Žydėjimo“ nebebus, tai gal galima tikėtis albumo, į kurį bus sudėtos nuotraukos iš atlaidų?
Atlaidų fotografavimas man – tarsi savotiškas teatras, tik labai organiškas, be režisūros… Stebiu ir fotografuoju, kaip žmonės juda, bendrauja, susitikę bučiuojasi. Tačiau fotografuoti atlaidus nelengva – jeigu iš vienų atlaidų padarau dvi nuotraukas, kurias galima eksponuoti, tai sakau, jog man labai pasisekė. Visgi fotografija –atsistiktinumo menas…
Ar galima išmokti „būti“ fotografu, ar visgi reikia talento?
Išmokti fotografuoti galima labai greitai, reikia tik laiko perprasti vis tobulėjančią techniką. Tačiau, jeigu akyse nematysi kadro, kad ir kokia profesionali technika bus, meniška nuotrauka neišeis. Visgi manau, jog fotografu gimstama, arba turi tą „matymą“, arba ne. Paprastas pavyzdys – dailininkai, atrodo, puikiai išmano kompoziciją, supranta apšvietimo svarbą, bet tos žinios dar negaranatuoja, kad jie sugebės padaryti menišką nuotrauką.
Kaip jūs, profesionalus fotomenininkas, žiūrite į vestuvių fotografus?
Pats esu fotografavęs vos kelias vestuves, ir tai tik labai gerų draugų priprašytas. Tačiau į tai darančius fotografus žiūriu labai pagarbiai – tai ne peizažus, ir net ne Varių fotografuoti, tai iš tikrųjų labai sunku. Padaryt įdomias, nebanalias, meniškas vestuvių nuotraukas – nelengvas darbas.
Anykščiai šiemet – Lietuvos kultūros sostinė. Kaip manote, ar tokie titulai pakeičia miestelių kultūrą? Gal tai tik fasadiniai renginiai, kuriems pasibaigus be išleistų pinigų daugiau nieko ir nelieka?
Manyčiau, jog lieka… Na, bent jau „Variaus apžavai“ liks… Kultūros sostinė – gražus akcentas, miesto poluliarinimas, garsinimas. Tad teigti, jog tai – bereikšmis titulas, nedrįsčiau. O jeigu dar ir pinigų toks tiltulas pritraukia, tai iš viso yra puiku.
Daug buvo diskutuota, kad plakatas, kuriame pusnuogiai jaunuoliai maudosi vonioje, netinka Anykščiams – kultūros sostinei reklamuoti, nes, kas bendro tarp maudynių, muilo, vonios, pliušinių žaisliukų ir kultūros. Ką manote apie įvaizdžių reikšmę mene? Kas yra svarbiau menininkui – bet kokia kaina pritraukti žiūrovo dėmesį ar perteikti, atskleisti idėją?
Plakatas – nėra tas pats, kas nuotrauka. Jis turi savo specifiką – pritraukti ar netgi šokiruoti žiūrovą. Tai kažkiek panašu į žurnalo viršelį – jis turi būti pastebimas, kad sudomintų žmogų. Tad, didelio meno net nereikia ieškoti. Svarbu, ar jis atliko savo funkciją, ar ne.
Ar turite kitų pomėgių be fotografijos? Kaip į Jūsų kūrybines keliones žiūri šeima, artinieji, ar palaiko?
Sportas. Anksčiau žaidžiau futbolą, dabar esu aistringas krepšinio gerbėjas. Kaip į mano darbą žiūri šeima? Kad man nelabai reikia to palaikymo, aišku, malonu, kai pagiria, bet aš jau pats, nesiskiriantis su fotoaparatu 50 metų, galiu objektyviai žvelgti į savo darbus. Pats matau, kurios nuotraukos yra pavykusios, o kurios galėtų būti geresnės. Pavyzdžiui, „Žydėjimas“ – aukšto meninio lygio albumas, „Variaus apžavai“ – neblogos nuotraukos.
