Lapkričio 7 dieną Anykščių kultūros centro kino salėje pilno metro filmu „Mamutų medžioklė“ (rež. Aistė Stonytė, prodiuseriai Arūnas ir Algimantė Mateliai) prasidėjo tradicinis, jau penkioliktasis, dokumentinių filmų festivalis „ADOX 2024“, kurį organizuoja Anykščių menų centras.
Artimiausiais ketvirtadieniais jame bus parodyti dar keturi pasaulyje pripažinti dokumentiniai filmai.
Pilnoje Anykščių kultūros centro kino salėje festivalį atvėrė Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis. Jis padėkojo festivalio sumanytojui, kino režisieriui A. Mateliui, pabrėždamas jo norą, kad festivaliai tęstųsi ir estafetę perdavė Anykščių menų centrui.
„Festivaliui atrinkti išskirtiniai dokumentiniai filmai, – pastebėjo T. Tuskenis, pristatydamas programą. – Šiandien žiūrovai matys režisierės Aistės Stonytės filmą „Mamutų medžioklė“ apie legendinį teatro režisierių Joną Jurašą, pasakojimą apie daug metų dingusia laikytą kino juostą, kurioje įamžintas sovietų uždraustas spektaklis“.
Anykščių menų centro direktorius T. Tuskenis apgailestavo, kad dėl užimtumo filmo pristatyme negalėjo dalyvauti jo autoriai ir pristatydamas kitus festivalio filmus žadėjo, kad jų pristatymuose autoriai pasirodys.
Režisierė A. Stonytė filmą „Mamutų medžioklė“ kūrė septynerius metus. 1968 metais Kauno valstybinio dramos teatro scenoje režisieriaus J. Jurašo pagal Kazio Sajos pjesę pastatytas spektaklis „Mamutų medžioklė“ sulaukė milžiniško pasisekimo, į jį buvo sunku gauti bilietų. Spektaklyje po ironijos skraiste slypėjo aštri tuometės santvarkos kritika ir tai buvo atgaiva gūdžiu sovietmečiu laisvą žodį gaudantiems žmonėms.
Deja, iš Maskvos atvykęs cenzorius spektaklį uždraudė. Paskutinį spektaklį aktoriai suvaidino susirinkę pirmadienio naktį ir slapta jis buvo nufilmuotas. Režisieriui J. Jurašui užsitrenkė visos durys gauti Lietuvoje bet kokį darbą, tad jis keliems dešimtmečiams pasitraukė į užsienį, sugrįžo į Lietuvą jai atgavus nepriklausomybę.
Filmo režisierę A. Stonytę ši istorija persekiojo nuo vaikystės, nes jos tėtis Česlovas Stonys su dar keliais aktoriais iš teatro pasitraukė iš jo išvijus J. Jurašą. Filmo kūrėja ryžosi pabandyti įminti daugelį metų laikyta dingusia nufilmuoto uždrausto spektaklio kino juostos paslaptį, surado ir kalbino buvusius aktorius, kino operatorius. Daugeliui jų tai buvo skausminga akistata su praėjusiu laiku.
Filme atskleidžiamos bendražmogiškos drąsos ir prisitaikymo, ištikimybės ir išdavystės temos. Šis dokumentinis filmas pripažintas geriausiu metų dokumentiniu filmu, pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, didelio pasisekimo susilaukė užsienyje.
Po filmo, bėgant subtitrų eilutėms, kino salėje nė vienas žiūrovas nepakilo iš savo vietos, reiškia, šis filmas tikrai išskirtinis, paveikus…