Muziejus turi būti vieta, kurioje žmogus gali leisti laiką

Liepos pabaigoje Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktore tapo Audronė Pajarskienė, iki tol dirbusi šio muziejaus projektų vadove. A. Pajarskienė pakeitė ilgametį direktorių Antaną Verbicką, kuriam darbo sutartis nebebuvo pratęsta.
„Anykšta“ domėjosi, kokie naujosios direktorės planai bei kokią muziejaus ateitį A. Pajarskienė matanti.

Ieškos būdų, kaip populiarinti istoriją

„Mano programa remiasi pagrindiniu dalyku – išsaugoti daugiametes tradicijas, nuosekliai jas vystant. Sau kėliau ir dabar keliu iššūkį, kad muziejus Anykščiuose veiktų tokiu principu: atrask Anykščius, pažinsi Lietuvą, – sakė A. Pajarskienė. – Planuoju truputėlį keisti struktūrą, pristačiau žmonėms savo įsivaizdavimus, vizijas, kaip aš matau, kaip muziejus turi plėtotis. Stiprinsime dėmesį rašytojų palikimui – nebūtinai tų keturių, kurių paveldą mes saugome, bet viso Anykščių krašto literatūrinį palikimą. Kalbėsime apie visą rašytojų paliktą pagrindą.

Jei norime likti konkurencingi Lietuvos mastu – mes esame vieni populiariausių savivaldybės muziejų Lietuvoje, – turime kryptingai dirbti. Reikia keisti turinį, plėsti jį į gylį. Tas gylis yra ne tik per lokacinius įvykius ar asmenybes, bet daugiau per Lietuvos kontekstus. Jei kalbame apie A. Baranausko tekstą, šalia dedame ir kontekstą: kas tuo metu vyko, kokie pasaulio įvykiai, kokiame kontekste visa tai buvo. Tam, kad mūsų lankytojai suprastų ir laikotarpį, o ne išgirstų pliką faktą. Tada lankytojas, atvažiuodamas į Anykščius, žinos, kad bus pateikta, pavyzdžiui, devintos klasės ugdymo programa ne tik apie Baranauską, bet ir to laikmečio muziką, ryškiausius įvykius.“
Naujoji muziejaus direktorė sakė, kad planuojama sukurti paveldo skyrių, kur bus kalbama ne tik apie tai, kas yra sukaupta, bet ir keliami Anykščių krašto istoriniai faktai.

„Tai vėl bus Lietuvos kontekste. Labai džiaugiuosi, kad Tautvydas Kontrimavičius apsiėmė nauja kryptimi dirbti. Atveriame foto ir vaizdo archyvus, sudarome didesnes galimybes žmonėms tyrinėti genealogiją, mūsų miesto raidos etapus. Istoriją ne tik kaip muziejininkai turime saugoti, bet ieškoti būdų, kaip ją populiarinti ir pristatyti žmonėms. Muziejai pasikeitė, dabar tai – vieta, kurioje žmogus ne tik sužino faktus, bet ir pažįsta, patiria, pagaliau – leidžia laiką“, – įsitikinusi A. Pajarskienė.
„Sudėliotas veiklų planas, kuriomis kryptimis, kiek dėmesio skiriame tarptautiniams vandenims, kiek – savo bendruomenei. Bet kokiu atveju esame savivaldybės muziejus ir daugiausia dėmesio turime skirti savo kraštui. Bet galvojame apie tai, kad tik savo kraštu mes nepritrauksime žmogaus ir tik apie save kalbėdami lankytoją skriausime. Mūsų muziejaus daugiabriauniškumas, įvairios veiklos, leidžia padaryti patyrimų kompleksą. Šis dalykas plėsis“, – apie tai, kaip keisis memorialinis muziejus, pasakojo naujoji vadovė.

Klėtelės atidengti neketina

A. Pajarskienė sakė, kad muziejuje bus daugiau ekspozicijų, kad ta pati nebūtų rodoma metų metus. Tačiau, pasiteiravus, ar bus pakeista Stanislovo Petraškos akmens tapybos darbų paroda, kabanti muziejaus salėje ne vienerius metus, direktorė teigė būtent šios kol kas nežadanti niekur iškeldinti.
„Kas yra unikalu, ši ekspozicija – viena iš labiausiai mūsų muziejų pristatančių objektų. Mums ji atrodo įprasta, bet čia vyksta edukacijos, žmonės patys bando kurti iš akmens dulkių, jiems įdomu, kaip tai padaroma. Reikia pamatyti ir patikėti, kokia ji populiari. Pažįstu žmogų, kuris baigiamąjį darbą iš to gynėsi. Žinoma, viskas keičiasi, kiekvienas daiktas atras savo vietas. Bet kai matau, kiek žmonių eina, kol kas neplanuoju šios ekspozicijos keisti. Juolab, kai tiek metų gyvenu, žinau, kad staigių judesių daryti nereikia, geriausia – viskas nuosekliai“, – kalbėjo direktorė.

Muziejuje yra saugomi visuomenei nerodyti Šeimyniškėlių piliakalnyje rasti artefaktai. Teiravomės A. Pajarskienės, ar juos planuojama parodyti viešai.
„Aš esu už tai. Senojoje dvarvietėje, prie Menų inkubatoriaus, yra daug radinių, juos planuojama ten palikti. Galvojame įtraukti įvairiose vietose esančius eksponatus į bendrą maršrutą, miestas turi tapti vieningu istorijos tinklu. Nebūtinai viską reikia „sutempti“ į vieną krūvą.
Šeimyniškėlių piliakalnyje planuojame aktyvinti veiklas, gal ir tikrųjų artefaktų ekspozicijas vasarą darysime. Ten planuojama plėtra – kito bokšto statyba, dar viena galerija, lankytojų patogumui darysime šiuolaikinius tualetus“, – pasakojo muziejaus vadovė.
Ne mažiau diskusijų pastaruoju metu sukėlė ir rašytojo A. Baranausko klėtelės gaubtas – buvo numatyta dabar esantį pakeisti nauju, stikliniu, tačiau šio projekto atsisakyta:

„Faktas, kad jos neatidengsime. Didieji pokyčiai, kaip buvo diskutuota apie stiklinį gaubtą, nebeįvyks. Gaubtas bus tvarkomas, bet ne kardinaliai – kažkiek stogas, langai keičiami, galbūt bus nuimamas priekis, nes klėtelė turi matytis.
Labai laukiame ir prašome mero, kad būtų daromi rekonstrukcijos projektai, minu ant kojos vyriausiajai architektei, kad būtų sutvarkyti senieji laiptai. Aplinkos infrastruktūrą taip pat reikia tvarkyti, Vienuolio namui reikalinga rekonstrukcija… Viskas sensta, ir B. Buivydaitės namelis pažeistas…“

Naujas darbuotojas – Kėkštas

A. Pajarskienė sakė, kad visai neseniai Arklio muziejuje atsirado naujas „darbuotojas“ – žemaitukų veislės žirgas Kėkštas, kuris turi ir prižiūrėtoją, kuri muziejuje dirbs nuolat.

Tai – jaunas žirgas. Visai neseniai muziejuje pradėjo dirbti jauna anykštėnė žirgininkė, kuri išmano žirgų priežiūrą, dresūrą. Kėkštas čia bus nuolat, galvosime ir edukacijas, kurių metu bus supažindinama su žirgais, jų priežiūra, bus galima žemaituką paglostyti.

Naujų žmonių bus ir daugiau. Mano prioritetas yra „susireguliuoti“ viduje. Pasiūlyti žmonėms naujas galimybes, kitas pozicijas. Tokias pozicijas, kurios ilgą laiką buvo neužimtos. Atleisti iš darbo neplanuoju nė vieno, kaip tik pasiūlau, jei yra dirbančių pagal terminuotas sutartis, dirbti pagal neterminuotas. Laukia archyvai, naujos programos, ekspozicijos“, – apie naujienas, jau įvykusias muziejuje, pasakojo A. Pajarskienė bei pridūrė, kad neseniai laimėjo ir projektą.
„Rašėme projektą kultūros turiniui jį skaitmeninant, jis finansuojamas per Europos agentūrą „Investis“ 100 procentų. Mes prašėme 150 tūkst. Eur ir juos laimėjome. Tai bus virtuali realybė apie A. Baranausko „Anykščių šilelį“. Daug dirbome su režisieriumi Linu Mikuta, jis pasidalijo savo įsivaizdavimu. 2026 metų pabaigoje turėtume turėti virtualią realybę pagal A. Baranauską. Bus kalbama daugiau apie emociją: kaip auga, žūva, nyksta“, – sakė muziejaus direktorė.

Darbas – tarnystė Anykščiams

„Mano tikslas yra, kad čia esantys žmonės eitų į darbą laimingi, jaustų pasitenkinimą, jaustų pasididžiavimą tuo, ką daro. Mūsų buvęs vadovas taip pat dirba, jis – muziejininkas, tai yra aukščiausia kategorija. Suprantu, kad ir jam neramu, kas čia vyksta, nes galbūt jis būtų daręs kitaip. Mes kolegos labai daug metų. Metus buvau projektų vadove, parengta daug projektų, pritraukta papildomų lėšų, kurias galime leisti ne tik kultūriniams renginiams, bet ir gerinti infrastruktūrą, keisti turinį. Aš savo darbą priimu kaip tarnystę – ir kolegoms taip sakiau. O visų pirma tarnauju Anykščiams.

Matyt, tokia mano lemtis – aš čia gimiau, visokius ratus dariau: tai nukritau, tai pakilau. Bet visą laiką dirbau Anykščiams ir Anykščiuose“, – kalbėjo muziejaus direktorė A. Pajarskienė, kuri yra režisierė, Anykščių kultūros centro teatro aktorė, pedagogė.