Kaip elgiesi su žmogumi, taip su tavimi elgsis Dievas

Nuo vasaros Troškūnų Švč. Trejybės parapija, atsistatydinus ilgamečiam klebonui kun. Sauliui Filipavičiui, turi naują kleboną – kunigą Tomą Paliukėną.
Vos atvykęs į Troškūnus, klebonas kun. T. Paliukėnas ėmėsi bažnyčios atnaujinimo darbų, tvarko ir vienuolyną.
Apie kunigystę, pašaukimą, bažnyčią bei įvairias veiklas – „Anykštos“ pokalbis su klebonu.

Tarnauti paskirtas „pusiaukelėje“

Vos susitikus su kun. T. Paliukėnu, šis pakvietė į klebonijos, vienuolyno, bažnyčios vidų: štai čia dažomos sienos, čia kabinamos užuolaidos, o šičia – įrengtas kavos kambarys. Laukia dar daug darbo, daug planų, kuriuos skuba įgyvendinti.
„Padarėme profesionalų įgarsinimą, atnaujinome presbiteriją, bažnyčios grindis, tvarkome zakristiją. Vieni džiaugiasi, kiti galbūt sako, kad jaunas, neturi ką veikti. Bet bažnyčia turi būti gražiai puoselėjama ir vertinama, – įsitikinęs kunigas Tomas. – Tai yra Dievo namai. Nuo senų laikų žmonės bažnyčią mylėjo, ją išpuošdavo, patys į bažnyčią eidavo pasipuošę.“

Atkeltas į Troškūnus, klebonas pasakojo apsidžiaugęs.
„Troškūnai yra pusiaukelė tarp Panevėžio ir mano gimtinės. Aš 9-erius metus darbavausi Panevėžio Katedroje ir visada namo grįždavau pro Troškūnus: 40 kilometrų iki Troškūnų, 40 kilometrų nuo Troškūnų, – apie pažintį su būsimąja savo parapija pasakojo iš Alantos, Molėtų rajono, kilęs kun. T. Paliukėnas. – Gal prieš 11 metų, kai tik tapau kunigu, turėjau čia dalyvauti rekolekcijose, bet susirgau, tad teko sudalyvauti gal pusdienį.

Kai gavau šį paskyrimą, man jis buvo netikėtas, nes galvojau, kad Vyskupas neskirs kuo arčiau tėviškės. Nežinau, kas buvo manyta, kai kunigas Saulius atsistatydino iš klebono pareigų, ar siūlyta tarnauti kitiems kunigams. Dievo apvaizda norėjo, kad būčiau čia.“

Pasiteiravus, ar „paveldėti“ tokią parapiją nebuvo baisu (kun. S. Filipavičius troškūniečių buvo ir yra mylimas), kun. T. Paliukėnas nusišypsojo:
„Žinoma, galvojau, kad iššūkis bus nelengvas, nes jis ilgus metus – net 34 – buvo čia. Užaugo kartos, intymumas su pasauliečiais yra labai stiprus.
Bendrauju su seniūnija, kultūros centru, gimnazija, senelių globos namais. Jaučiu iš žmonių pozityvumą, gėrį, priėmimą. Jaučiuosi čia jaukiai. Studijavau mieste, dirbau Vilniuje, Utenoje, Panevėžyje. Galvojau, kaip bus: šaltos kaimo bažnyčios, žmonių nedaug… Bet dabar džiaugiuosi ir atgal grįžti nebenorėčiau.“
Kunigas rūpinasi ne tik bažnyčios grožiu, jam svarbu ir tęsti čia vykstančius kultūrinius projektus, ir naujas idėjas įgyvendinti. Aukoti bažnyčios remontui jis kviečia šventovėje organizuodamas koncertus.

„Bažnyčia yra visų – žmonėms norisi, kad ji būtų graži, dvasinga, išpuoselėta ir žmonių išmelsta. Tik su mano atėjimu bus vienas skirtumas – bažnyčioje negalės būti mokami koncertai. Tai yra maldos namai, laisvė, žmogus gali paaukoti tiek, kiek jis nori“, – kad nuo šiol į bažnyčioje vyksiančius koncertus bilieto pirkti nebereikės, sakė kun. T. Paliukėnas. Jis taip pat jau spėjo suorganizuoti kelias piligrimines keliones.
„Pasaulis keičiasi ir tokios bendruomenės, kokia būdavo, nebebus. Žmonės turi savo gyvenimus, savo kasdienybes, bet ačiū Dievui, kad tai, kas svarbu, – daro, sprendžia, organizuoja. Ateina į bažnyčią ir melstis, ir padėti puošti, tvarkyti.

Mano durys visada atviros. Ant klebonijos durų pakabinau savo telefono numerį, kad bet kuriuo metu žmonės galėtų kreiptis, skambinti. Visi yra laukiami, specialiai atsinešiau kavos aparatą ir čia yra kavos kambarys, – kad parapijiečiai ateina susipažinti, džiaugėsi naujasis Troškūnų parapijos klebonas. – Surdegyje taip pat yra graži bažnytėlė, nuostabūs žmonės. Aš ten pakeičiau šv. Mišių laiką nuo 13 valandos į 8.30 ryte. Žmonių padaugėjo, tas ir džiugu.
Tada atvažiuojam į Troškūnus, į Raguvėlę. Žmonių visur ateina. Šiokiadieniais žiemą, kad nešaltume, Troškūnuose melsimės vienuolyne – ten pasidarysime koplyčią“, – apie darbą naujoje vietoje kalbėjo kunigas T. Paliukėnas.

Nė vieno nėra švento

Keičiantis laikams, keičiasi tiek parapijiečiai, tiek kunigai. Kokia bažnyčia turi būti šiandien, kad ji ir jaunam žmogui būtų patraukli? Ar religija „neišeina iš mados?“ Klausėme klebono, ar jis pritaria bažnyčiose atsirandančiai madai įrengti žaidimų erdves vaikams?

„Kai tarnystę atlikau Katedroje, ten buvome padarę žaidimų vietą. Kiekvieną sekmadienį pagal Evangelijos tematiką duodavome vaikams piešinukų, kuriuos jie galėdavo nuspalvinti ir pasiimti į namus. Viliuosi, bus ir Troškūnuose – tik duok Dieve, kad tie vaikai, šeimos ateitų. Kai aš augau, kai su tėvais eidavome į bažnyčią, buvo pagarba altoriui. Kai vaikas norėdavo atsisukti, pažiūrėti atgal, kas čia gieda, būdavo pasakyta, kad žiūrėk į priekį, nesisukiok. Normalu, kad vaikas ir prabėga, sukiojasi, ir sukelia šurmulį. Visada sakau, kad tai yra mūsų ateitis, mūsų jaunoji bažnyčia, turime ugdyti kantrybę. Bet tėvai turi ugdyti ir pagarbą Dievo namams. Neturi taip būti, kad žmogus, paklaustas apie bažnyčią, atsakytų, jog vaikystėje ten ėjo piešti ar žaisti“, – sakė kunigas.

„Jėzus irgi buvo įvairus: ir reiklus, ir griežtesnis, bet viską pranoko gailestingumas. Pavyzdžiui – kunigas mirusiojo nelaidoja. Žmogus nelankė bažnyčios, tai ir neneša mirusiojo į bažnyčią. Bet už jį reikia melstis. Nekritikuoju kunigų, bet man ši pozicija yra nesuprantama.
Aš laidoju ir laidosiu visus. Dievas yra ir bus teisėjas. Kai kunigai pasidaro teisėjais… Mes turime atstovauti Dievui su meile. Katedroje laidojome visus ir įvairius žmones, net ir savižudžius. Kiek skausmo yra artimiesiems… Ir jeigu dar kunigas atstumia, kokia žinia žmogui? Tuomet tikimės, kad žmonės eis į bažnyčią, neapkalbės kunigų?“ – svarstė kun. T. Paliukėnas.

„Vis dar sakoma, kad kunigai neturi kur pinigų dėti, kam dar bažnyčiai aukoti? Atsiranda nepasitikėjimas, bet ir pasiteisinimas: ko aš ten eisiu, jei ir kunigai ne šventi? Mes visi nesame šventi, bet siekiame tobulumo. Taip, bažnyčia turi tam tikrų žaizdų, bet su Dievo pagalba tos žaizdos yra gydomos ir norisi, kad žmonės vėl atrastų pasitikėjimą“, – tikėjimą išreiškė kun. T. Paliukėnas.

Nuo gydytojo – iki kunigo

Pats kun. T. Paliukėnas pašaukimą teigė pajutęs paskutinėse mokyklos klasėse. Iki tol jo svajonė ir tikslas buvo tapti gydytoju.
„Jaučiau tarnystę, norėjau pagelbėti žmogui. Bet buvo vienas atbaidantis atvejis. Man reikėjo daryti pasą ir nueiti pas gydytojus. Užeinu į polikliniką, ir man tas kvapas… Pasakiau, kad gydytoju dirbti nebenoriu, – kaip gana paprastas dalykas atbaidė nuo medicinos studijų, prisiminė klebonas. – Žinoma, kunigystėje įvairių kvapų prisikvėpuoji: ir gražių, ir nelabai. Bet pamatai, kuo žmonės gyvena ir kaip gyvena. Ne viskas yra tobulai, bet tai yra meilės kalba, kur turi ne paniekinti, o žmogų gerbti tokį, koks jis yra.
Man šiltas noras būti kunigu gimė Imbrade, kur apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Mūsų parapijoje buvo klebonas, kuris buvo „ne koks“. Bet aš ėjau patarnauti – net nežinau, kaip išbuvau žmogų niekinančioje aplinkoje. Parėjęs namo verkdavau nuo to žeminimo, bet man tėvai sakydavo: būk tvirtas ir nepasiduok. Imbrade buvo atlaidai, kur tas klebonas mus vežė, ir aš ten būdamas uždaviau klausimą: koks aš būčiau kunigas? Pajutau stiprų Viešpaties kvietimą būti kunigu.“
Džiaugiuosi, kad su savo tėveliais ir seserimi nuoširdžiai bendraujame ir palaikome vieni kitus. Džiaugiuosi, kad vyriškumą gavau iš tėčio, meilę – iš mamos, iš abiejų – darbštumą. Užaugau ūkyje, dėl to ūkio dalis man ne svetima, daug kas savo rankomis daryta. Nuo mažų dienų buvo žemės ūkio darbai, gyvulininkystė. Dėl to ir bažnyčioje kai kuriuos darbus darau pats“, – pasakojo klebonas.

Nevedę ne tik kunigai…

Pasak Troškūnų klebono T. Paliukėno, jaunų žmonių, besirenkančių kunigo kelią, yra labai nedaug: tam reikia aukotis ir nebėra prestižo, kaip būdavo seniau.
„Nebėra, kad kunigas taip vertinamas ir garbinamas. Pagarbą ir autoritetą kunigas turi užsitarnauti. Kunigai nėra tokie ir turtingi, kaip gali pasirodyti iš šalies. Mieste kunigas uždirba daugiau, bet miestelio, kaimo – labai minimaliai. Žmonės galvoja, kad tai, kas yra renkama per šv. Mišias, keliauja į kišenę. Taip nėra. Mes turime vesti buhalteriją, turime duoti atskaitomybę savo valdžiai – kiek gauni, kiek išleidi, ką perki ar remontuoji. Mokame atlyginimą vargonininkui, zakristijonui, yra mokesčiai „Sodrai“. Reikia mokėti už šildymą, elektrą, pirkti žvakes, gėles. Tai daroma iš aukų“, – apie sunkų kunigo darbą pasakojo kunigas Tomas.
Kita problema, kodėl bažnyčiai stinga dvasininkų, yra celibatas.

„Žmonės galvoja: jei kunigai turėtų šeimas, būtų kažkas kitaip. Bet man įdomu, kodėl jie kelia tokį klausimą. Kiek dabar žmonių, pavyzdžiui, mano pažįstamų, gyvena po vieną?

Klasės ir kituose susitikimuose sakau: aš kunigas, man priklauso, o jūs? Galiu sakyti: galėjai stoti į seminariją, vienuolyną, kodėl taip nepadarai? Manoma, kad būti kunigu yra viena sudėtingiausių ir sunkiausių specialybių, nes joje yra labai daug neigiamų emocijų: laidotuvės, ligoniai, išpažintys, žmonių problemos. Ar turėtų katalikų bažnyčioje būti kaip stačiatikių, ar turėtų kunigai galėti pasirinkti? Kunigai pasirenka tokį kelią laisva valia“, – kalbėjo kunigas T. Paliukėnas. Jis pridūrė, jog jam svarbiausia – gerbti žmones.

„Jei aš, kaip kunigas, gerbsiu kitą žmogų, aš parodysiu, kaip Dievui yra svarbus žmogus. Jei aš kaip kunigas būsiu piktas, pagiežingas, išdidus, tai koks gali būti Dievas? Ne visada yra lengva, paprasta, bet visada sakau – kaip su žmogumi kalbėsies, kaip su juo elgsies, taip su tavimi elgsis Dievas. Tu niekinsi – tave paniekins ir Dievas. Tai ne tik man, kaip kunigui, svarbu, taip turi elgtis kiekvienas žmogus. Mus Dievas sukūrė santykiui – žmogui būti su žmogumi“, – sakė naujasis Troškūnų parapijos klebonas.