Stiprų impulsą tapti kunigu pajuto Anykščiuose

Jau antrus metus Anykščių parapijoje tarnauja kunigas Žilvinas Treinys, kurio kelio kunigystės link istorija – neeilinė. Respublikinės Panevėžio ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas, būdamas beveik keturiasdešimties metų, tvirtai apsisprendė, kad savo gyvenimą nori paskirti Dievui.
„Anykšta“ su kunigu kalbėjosi apie pasirinkimus, tikėjimo krizę bei kas šiuolaikiniame pasaulyje padeda atrasti Dievą.

Dievas prakalbino žiūrint filmą

Kunigas Ž. Treinys – panevėžietis, dėl to, sako, ir mūsų kaimyninis kraštas jam nėra svetimas. Čia atvykdavęs ir vaikystėje, ir vėliau, aplankyti draugų.
„Kai kunigas persikelia į naują parapiją, sakyčiau, kad adaptacijai, priprasti prie tarnystės specifikos toje parapijoje, reikia bent metų laiko. Tad Anykščių parapijoje esu nebe naujokas. Šis kraštas – nuostabus, tikrai labai gražus, o anykštėnai yra mieli, nuoširdūs, paprasti žmonės“, – kokį įspūdį paliko Anykščiai ir mūsų kraštiečiai, pasakojo kun. Ž. Treinys, kuris, iki tapdamas dvasininku, ne vienerius metus dirbo gydytoju.
Jo pašaukimo istorija – Ž. Treinio teigimu – spalvinga, neįprasta ir netradicinė.
„Į seminariją įstojau būdamas beveik keturiasdešimties metų. Teko studijuoti mediciną, dirbti ligoninėje, vaikų gydytoju ir vaikų intensyviosios terapijos gydytoju, teko dirbti reklamos agentu dviejose farmacinėse kompanijose. Turėjau daug bendrystės, santykio su žmonėmis, darbo su klientais, ligoniais.
Esminis dalykas – mano, kaip evangelinio mažutėlio, to tyraširdžio vaikelio, kurį Jėzus Kristus taip išaukštino Šventajame Rašte, žvilgsnis. Nuo pat vaikystės, žvelgdamas į savo gyvenimą, būtent tokiu žvilgsniu ieškojau Dievo. Labai mėgau skaityti knygas – nuotykines, apie indėnus, įvairias pasakas. Man knygose atsivėrė kiti pasauliai. Kartą, 2001 metais, jau būdamas brandaus trisdešimties metų amžiaus, nuėjau į kino teatrą pasižiūrėti anglų rašytojo J. R. Tolkieno pasakos ekranizacijos – filmo „Žiedų valdovas“. Tame kūrinyje yra labai daug biblinių scenų ir kodų – juos tikrai bet kuris žmogus, kuriam nėra svetimas Šv. Raštas, gali nesunkiai atpažinti. Žiūrėdamas šį filmą, pajutau keistų, nesuprantamų impulsų, į galvą atėjo daug, tarsi mane labai asmeniškai ir giliai kalbinančių, įdomių ir genialių minčių. Tik po kurio laiko supratau, kad būtent tokiu keistu ir netradiciniu būdu Dievas kalbina žmogų – per meno kūrinį!
Tai buvo mano kelio pradžia, kuomet Gyvasis Dievas Jėzus Kristus prakalbino mano širdį šios biblinės pasakos personažais, jų žodžiais.
Paskui tą santykį gilinau Krikščioniško Gyvenimo bendruomenėje. Dalyvaudamas šios bendruomenės vasaros stovyklose, rekolekcijose, tyloje apmąstydamas Dievo Žodį ir Jo klausydamasis, supratau, kaip stipriai, be galo asmeniškai man gali prabilti Dievas ir pakviesti į nuostabią netikėtą kelionę kartu su Juo. Į nuotykį, į kurį netikėtai buvo pakviestas tas J. R. Tolkieno pasakų personažas – hobitas (mažas žmogeliukas) Bilbo Beginsas. Jis, nors keistokas, prisirišęs prie stabilaus ir sotaus gyvenimo būdo, nemėgstantis jokių nuotykių, bet kartu ir be galo geras, naivus, atviraširdis, tyraširdis ir ieškantis prasmės savo gyvenime evangelinis mažutėlis. Vėliau pasakos siužetas mums atskleidžia, kad šis mažutėlis hobitas stoja į gėrio ir blogio kovą ir tik dėl jo sumanumo gėris triumfuoja!“ – kaip prasidėjo tikroji pažintis su Dievu, pasakojo kunigas.
Antrą, labai stiprų Dievo pakvietimo impulsą Ž. Treinys teigė patyręs 2005 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais Krikščioniškojo Gyvenimo bendruomenės vasaros stovykloje būtent čia, Anykščiuose.
„Čia suvokiau, kad Dievas gali asmeniškai prakalbinti netgi mane – tokį didelį nusidėjėlį – maldoje su Šventojo Rašto žodžiais. Nuo tada mano santykis su Dievu labai pagilėjo.
Po ilgų svarstymų, po penkerių metų kovos, abejonių, nusivylimų, ieškojimo, ryžausi – pabrėžiu, būdamas 39 metų – stoti į kunigų seminariją“, – pasakojo kun. Ž. Treinys, pridurdamas, jog į šį pasirinkimą ėjo pamažu, Dievas kvietė jį švelniai, drąsindamas. Nors abejonių, žinoma, yra buvę, tačiau kunigas teigė jutęs ne tik Dievo kvietimą, bet ir didelį artimiausių žmonių bei savo dvasios tėvo palaikymą.
„Visi džiaugėsi, sakė, kad jautė, jog esu šaukiamas eiti šiuo, kunigiškos tarnystės keliu ir kad šis kelias man tikrai tinka. Ir iki tol jaučiau didelį potraukį skaityti Šventąjį Raštą, gilintis į teologines ir filosofines knygas. Prieštaraujančių mano pasirinkimui praktiškai nebuvo, nors mane abejonės į abi puses labai stipriai tampė. Pasirinkimo kelyje irgi visko pasitaiko, bet Dievo Dvasia veda ir padeda įveikti visas, netgi pačias didžiausias kliūtis ir abejones. Galiausiai įsitikini, kad tai yra teisinga ir reikalinga. Dievo vardas Senajame Testamente reiškia „Dievas gelbsti“ ir todėl Jis visada išveda iš kiekvienos tamsos, liūdesio, nerimo, abejonių. Turiu didžiulę viltį, kad Jo malonė ves iki susitikimo amžinybėje su Juo“, – sakė vyresnę seserį, kuri taip pat pasukusi medicinos keliu, turintis dvasininkas.

Santykiai nesiklostydavo…

Nors Ž. Treinys pasirinko kunigystę, vis tik ši didelio atsidavimo reikalaujanti tarnystė, visuomenės akimis žiūrint, vis mažiau „paklausi“. Kunigas mano, jog jaunam žmogui yra sunku nurimti širdyje, įsiklausyti, išgirsti. Šiuolaikinis jaunas žmogus nemoka būti tyloje, o ypač – tyloje su Šventuoju Raštu. Nuo kunigystės neretą jaunuolį atbaido ir privaloma celibato doktrina.
„Sunku apsispręsti žmogui tokiai, kad ir pačiai garbingiausiai, tarnystei Dievui ir žmonėms, kuomet žinai, kad visą gyvenimą negalėsi sukurti šeimos. Lytiškumas yra prigimtinė, reikalinga, Dievo duota žmogui nuostabiausia dovana. Manyčiau, turėtų įvykti kažkas mistiško, ypatingo, kad žmogus galėtų pasižadėti: „esu Dievo ir žmonių Bažnyčioje tarnas ir žemiškos šeimos man nereikia“. Nes tas ypatingas santykis su Dievu Kūrėju Jėzumi Kristumi tarsi man atstoja šią šeimą, tarnaujant nepadalinta širdimi ir būnant pasaulyje „eunuchu dėl Dangaus Karalystės“. Tokiu būdu yra liudijimas Dangaus Karalystės perspektyvos, kur niekas nei ves, nei tekės, vien Dievo akivaizdos ten bus gana. Turi būti kažkoks ypatingas padrąsinimas iš Dievo, ypač – jaunam žmogui, kad jis ryžtųsi pasirinkti tokį kelią, kuris, galima sakyti, prieštarauja žmogiškajai prigimčiai“, – kalbėjo kun. Ž. Treinys, pripažindamas, jog šį kelią pačiam pasirinkti buvo vis tik lengviau, nei kad jaunuoliams, tik baigusiems mokyklą.
„Man pasirinkti buvo galbūt lengviau, nes gyvenau pasaulyje beveik keturiasdešimt metų, draugavau ne su viena mergina, tarpusavio santykiuose patirties turiu. Tačiau santykiai nesiklostydavo – vis kažkas blogai, kažkas priešingai būdavo, negu planuodavau. Tik po daugelio metų supratau, kad ne tose merginose bėda. Bėda, ko gero, yra manyje. Kažkas manyje tūno, tarsi kažkokia kliūtis. Tada, pamenu, klausiau: Dieve, gal tai yra, kad Tu nori ypatingo kvietimo pas save? Kai apsisprendžiau pasirinkti tą kelią, supratau: turbūt taip ir buvo Dievo norėta, tie santykiai nepavyko, nes mane šaukė Dievas“, – savo patirtimi su „Anykštos“ skaitytojais dalijosi Ž. Treinys. Paklaustas, galbūt kunigystė tokia ir turėtų būti – brandi, kuomet jau esi paragavęs visokio gyvenimo, sakė:
„Kaip kažkada sakė Panevėžio vyskupas Linas – „kiekvienas pašaukimo kelias yra geras, teisingas ir iš Dievo“. Galbūt jaunuolis po vidurinės mokyklos stoja į seminariją ir tai – tikras, geras pašaukimas. Kitas ateina keturiasdešimtmetis – ir tai geras pašaukimas. Pažįstu net du kunigus, kurie buvo įšventinti, sulaukę šešiasdešimties metų ir daugiau.
Manyčiau, kad psichologiškai šį kelią rinktis lengviau tam, kuris jau išbandė save pasaulyje, studijavo, dirbo, keliavo, negu tam jaunuoliui po vidurinės, kuris neretai ir neatlaiko… O ir tokie kunigai, kurie palieka kunigystę, nesmerktini – kaip yra Bažnyčioje sakoma: „Dievas piešia ant mūsų kreivų gyvenimo linijų“. Mūsų Kūrėjas tą žmogų myli ir gerbia jo laisvą valią – nesvarbu, ar tai interpretuotume kaip klaidą, išdavystę, ar tikrojo savo pašaukimo – šeimos – atradimą. Negalime smerkti ar kritikuoti tų kunigų, kurie palieka kunigystę.“

Vietoje Dievo – ideologinės vertybės

Ne tik kunigystę renkasi vis mažiau jaunų žmonių, tačiau ir tikinčiųjų mažėja. Kunigo nuomone, taip atsitiko dėl modernių laikų, kuriais gyvename, tačiau to priežasčių kun. Ž. Treinys įžvelgia ir daugiau.
„Jei Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje gyveno apie 3,6 mln. žmonių, tai šiandien tėra gal 2,5 mln. Laisvė, kaip ta lazda, taip pat turi du galus.

Iš vienos pusės – žmonės nuoširdžiai nori melstis, tarnauti Dievui, eiti į tikėjimo gelmę, bet, kita vertus, yra labai daug pagundų ir pasaulio dvasia atsuka tą lazdą kitu galu.
Keliami prasmės klausimai, į kuriuos galbūt žmonės ne visada gauna atsakymus“, – nuomone dalijosi dvasininkas.
Kun. Žilvinas pabrėžė, kad jau nuo XVII amžiuje atsiradusios mąstytojo R. Dekarto puoselėtos racionalizmo filosofijos, Apšvietos amžiaus idėjų ir 1789 metais prasidėjusios Prancūzijos revoliucijos laikų žmogus ėmė gyventi su mintimi, kad Dievas ir jo idėja yra nereikalingi.
„Nes pats žmogus yra tarsi dievas. Čia parodijuojama Biblijos Pradžios knygos 3 skyriuje išsakyta mintis apie žmonijos nuopuolio istoriją. Mintis, kuomet angis – šėtonas gundo Adomą ir Ievą, pirmuosius mūsų tėvus, klausdamas: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode? Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta (Pr 3, 1-5)“. Ši idėja žmonijos sąmonėje apsigyveno nuo amžių ir žmogus įtikėjo, kad jis gali būti kaip dievas ir kurti savo gyvenimą, atmesdamas Dievo Kūrėjo idėją. Dievas, iš meilės žmogui, sukurdamas mus, davė mums nuostabiausią dovaną – laisvę – galimybę laisvai pasirinkti, nors ir išgyvena, kad žmogus eina klystkeliais.
Žmonės dažnai ant Dievo supyksta, kuomet netikėtai praranda artimą žmogų, susiduria su dideliu blogiu, neteisybe, prievarta, karu, liga, terorizmu. Taip pat kai neranda atsakymų į egzistencinius ir prasminius blogio ir kančios šiame pasaulyje klausimus: kodėl atsiranda karai, pandemijos, holokaustas, terorizmas, milijonai atsitiktinių beprasmių mirčių pasaulyje? Dėl to žmogus dažnai nuo Dievo nusigręžia ir būtent dėl to, kad niekas jam nesugeba atsakyti į šiuos klausimus. Kai kurios praeities ideologijos – komunizmas, nacionalsocializmas, fašizmas ir kitokios – teigia, kad mintis ar idėja, atėjusi žmogui į galvą, bus tarsi savotiškas „išgelbėtojas“ iš visų problemų, taigi ir savotiškas „mesijas“ kenčiančiai žmonijai. Šios ideologijos dažnai skelbia: „Sekite manimi ir būsite laimingi, visko turėsite ir jūsų kančios sumažės arba išnyks“. Istoriškai matome, kad šios idėjos pralaimėjo, bet deja, šiuolaikiniame pasaulyje gausu naujų panašių idėjų ir žmogus bando ta pasaulio dvasia, tomis be galo patraukliomis ir „užburiančiomis“ ideologinėmis gairėmis sekti, tiki, kad jos kažkokiu būdu padės apsisaugoti nuo blogio, nelaimių. Štai dėl ko žmonės nebeina į bažnyčią, nebesistengia užmegzti santykio su Dievu. Jie nebemato prasmės, ieško kažko šalia, kas būtų pakaitalas vietoje Dievo, tikėjimo, Bažnyčios“, – apie tai, kodėl žmonės nusigręžia nuo Dievo, tikėjimo, kalbėjo prieš beveik devynerius metus pats į kunigystę pasukęs Ž. Treinys.

Kraujuojanti žaizda – pedofilija

Vis tik kun. Ž. Treinys kaip vieną pagrindinių Bažnyčios krizės priežasčių įvardijo pedofilijos skandalus, kurie žmones ypač piktina, skaudina ir atstumia nuo Bažnyčios, kuri su Juo veda visus žmones į išganymą.
„Dėl šios priežasties kunigas parapijose negali būti su vaikučiais, šalia, tarsi apsauga, turi būti katechetė, mokytoja… Mums, kunigams, buvo vesta daugybė mokymų, kaip dirbti su nepilnamečiais ir psichologiškai pažeidžiamais suaugusiais žmonėmis. Vyskupai tuo labai rūpinasi ir nuolat mums kartoja, kaip elgtis, ko vengti, ko nedaryti. Vatikanas ypač susirūpinęs moraliniu Bažnyčios veidu, nes nuo 2002 metų visame pasaulyje masiškai pasipylė begalė skandalų, pedofilijos bylų. Svarbu, kad būtų galima apsaugoti kunigus ne tik nuo dviprasmybių, bet ir nuo šmeižto, kad nebūtume įtariami, ne taip suprasti, kad žvelgdamas į bet kurį kunigą, žmogus nelaikytų jo niekšu, iškrypėliu, nesveiku žmogumi. Šie skandalai yra didelis skausmas ir didžiausia kraujuojanti Bažnyčios žaizda – tą sakau drąsiai ir atsakingai. Nes ir dėl jų taip drastiškai sumažėjo pašaukimų į kunigystę.

O gydyti šią kraujuojančią Bažnyčios žaizdą reikia viešumu, nedangstant, jokiu būdu nešvelninant, neslepiant šių, vis kartais pasitaikančių, itin papiktinančių nusikaltimų“, – griežtą nuomonę išsakė dvasininkas, tačiau priminė, kad Dievo mokymas yra toks, kad visų pirma Dievo vardas yra gailestingoji Meilė.
„Ši Meilė – pagrindinė mūsų Kūrėjo savybė. Negalime ir rimtai nusikaltusio žmogaus visiškai pasmerkti. Jis turi teisiškai už tai atsakyti visu įstatymo griežtumu, bet, kita vertus, reikia duoti tokiam žmogui ir šansą pasitaisyti. Mes turime sekti Jėzumi Kristumi ir nepasmerkti galutinai, nes tik Dievas yra vienintelis Teisėjas ir neskubėti siųsti žmogaus „į giljotiną“ , – sakė kun. Ž. Treinys.
Kun. Žilvinas mano, jog bažnyčios lankomumas mažėja ir dėl Vakarų civilizacijos Dievo pajautos praradimo, ir netgi dėl koronaviruso pandemijos fobijos, nuo kurios dar ne visi iki šiol „išsigydė“, o galimai atrado paprastesnį ir prieinamesnį būdą aplenkti dalyvavimo sekmadienio šv. Mišiose pareigą, įsakytą Bažnyčios.
„Koronaviruso pandemijos metu vyskupai leido žmonėms dalyvauti šv. Mišiose, jas stebint per televiziją. Pasibaigus pandemijai, didelė dalis į bažnyčią taip ir nesugrįžo, ypač – mūsų mieli senjorai. Juk namuose šilta, jauku, o jei dar ką skauda… Žinoma, suprantama, jei senas ir sergantis žmogus neturi jėgų ateiti į šv. Mišias ir jose išbūti. Ir nėra tuomet prievolės rizikuoti sveikata, tačiau padėtis nėra labai prasta. Pacituosiu vieną mūsų kunigą, kuris kalbėjo su vienu iš Vakarų Europos šalyje tarnaujančiu kunigu. Pastarasis teiravosi, ar pas mus šv. Mišias žmonės gausiai lanko, pats pasiskųsdamas, jog pas jį sekmadieniais ateina tik apie 20–30 tikinčiųjų. Mūsų kunigas savo kolegai tuomet atsakė tokiais žodžiais: „Pas mus padėtis geresnė. Ateina ir du šimtai, ir trys šimtai“. Žinoma, čia kalbama apie didžiąsias parapijas, tačiau nėra taip blogai, kaip galėtų atrodyti. Tikėjimas ir Bažnyčia neišnyks, nes pats Jėzus Kristus tai pažadėjo apaštalui Petrui“, – įsitikinęs kun. Ž. Treinys.

Dvasininkas turi atsakyti į klausimus

Pasiteiravus, ar tai, kad žmonės vis rečiau tuokiasi bažnyčioje, nusprendžia nekrikštyti savo vaikų, taip pat yra krizė, ar tiesiog – natūraliai besivystanti praktika, dvasininkas teigė, jog tai yra iš tiesų bendra tikėjimo krizė, susijusi su tuo, jog žmogus praranda Dievo pajautą, Bažnyčia jam tampa nebereikalinga.
„Kuo labiau einame į pasaulį, kuo labiau modernėjame, tuo daugiau pasaulio dvasia siūlo mums „dirgiklių“, pagundų, kurios atitraukia nuo prasminių, egzistencinių klausimų. Ypač pavojinga yra išsivysčiusi šiais laikais priklausomybė nuo virtualaus pasaulio, interneto. Nors tai gali padėti atrasti tikėjimą ir Dievą, čia be galo daug nuostabių atsivertimo ir tikėjimo liudijimų. Žmogus dažnai nebėra kritiškas aplinkiniam pasauliui, nebeklausia, kam reikalingas tikėjimas, Bažnyčia. Žmogus neatsako į klausimus, kodėl tiek blogio pasaulyje ir kur yra tas „geras ir mylintis Dievas Kūrėjas, kai aš taip kenčiu? Kodėl Jis neateina man į pagalbą ir nesunaikina to blogio? Kodėl žmogus kenčia?“ Manau, kad kiekvienas žmogus to garsiai ar slaptai savo širdyje savo gyvenime kartais vis klausia. Bet adekvataus atsakymo į šį prasminį klausimą dažniausiai taip ir negauna“, – apgailestavo naujasis Anykščių parapijos kunigas.
„O negauna dėl įvairių priežasčių. Štai čia jau yra ir mūsų dvasininkų atsakomybė, ir prerogatyva duoti atsakymą, nes į šį klausimą mes, kunigai, dažniausiai neatsakome. Aš visada esu už tai, kad žmogus to gali paklausti, o aš asmeniškai visada esu pasiruošęs atsakyti. Vis kalbu žmonėms katechezėse apie kančios ir blogio problemą, apie tai, kur yra tas Gerasis Dievas, kai aš kenčiu. Kur daugiau žmogus sužinos atsakymus į šiuos klausimus? Tik bažnyčioje, tik pas dvasininką – pas tą, kuris yra arčiau Dievo“, – kad yra visuomet pasiruošęs atsakyti į parapijiečių klausimus, padėti atrasti jiems ramybę, tikėjimą, sakė kun. Ž. Treinys.
Kunigas Žilvinas taip pat teigė neįžvelgiantis bloga, kai žmonės ateina į bažnyčią, joje tuokiasi ar krikštija vaikus „iš įpročio“, iš tradicijos ar todėl, kad „taip reikia“, nors pataria būti sąžiningais patiems su savimi.
„Jėzus Kristus yra pasakęs: „Aš esu Tiesa“, todėl labai svarbu žmogui būti tiesoje su savimi. Jei žmogus įsitikinęs, kad Dievas nereikalingas jo gyvenime – nors toks žmogus, be abejo, klysta, – galbūt Dievui jis bus netgi priimtinesnis toks, nei meluodamas ar veidmainiaudamas.
Bet kita vertus, žmogui reikia kad ir to tradicinio tikėjimo supratimo. Kaip sako mūsų brangūs senjorai: „Mes sutvarkėme vaikus: pakrikštijome, privedėme prie Sakramento, sutuokėme bažnyčioje ir prieš Dievą esame dėl to teisūs“. Gal tas „sutvarkymas“ kiek ironiškai skamba, juk Dievui „surogato“ nereikia, jam reikia tiesios, teisios, sugraudintos ir atgailaujančios širdies. Tačiau būna, kai žmogus turi nuojautą, jog Bažnyčia reikalinga, net nesugebant racionaliai paaiškinti, kodėl. Tai atsinešama iš šeimos, nors nesuvokiama, nemokama užmegzti santykio su Dievu. Jei žmogus eina tokiu keliu, Dievo dvasia jį vis tiek palaiko. Tai yra reikalingas ir kartu geras kelias, lygiai toks pat, kuomet žmogus sutinka Gyvąjį Dievą mintyse, širdyje, Šv. Rašto žodžiuose, meno kūriniuose, muzikoje. Žmonės pajunta Dievo buvimą, Jo kalbėjimą įvairiais būdais. Tradicinis tikėjimas yra vienodai geras kelias palaikyti santykį su Dievu“, – apie tai, kad daugelis mūsų, nors ir visiškai netikintys ar maištaujantys dėl įvairių priežasčių prieš Dievą ir Bažnyčią, vis tik nešiojamės Dievą širdyje, kalbėjo Panevėžyje užaugęs ir jau anykštėnų kraštiečiu tapęs kun. Ž. Treinys.
Jis pasakojo, jog per beveik devynerius kunigystės metus buvo ne vienas atvejis, kada žmogui padėjo rasti tą teisingą kelią, santykį su Dievu. Ir ne kartą žmonės dėkojo, kad per tai, ką paskaitoje, pamoksle, filmo aptarime ar net išpažinties metu išgirdo, juos tai giliai palietė.