Ričardas BANYS, Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
Neseniai užbaigiau parapijiečių lankymą. Visada lankau tuos žmones, kurie registruojasi pas mano pagalbininkus, o tie sudarinėja sąrašus. Tada belieka keliauti ir lankyti, klajoti, važiuoti, bendrauti. Nelengvas tai metas, bet per jį galėjau pamatyti, kokie ir kaip gyvena žmonės, koks jų pasaulis, žodžiais išreikštos mintys, kokie žmonių veidai. Per beveik tris lankymo mėnesius teko išgirsti nuostabių, gal ne visada linksmų, bet labai nuoširdžių istorijų. Atrodo, kad keliauji iš namų į namus ir tuo pačiu metu lyg skaitai kitų žmonių išgyvenimuose ir kasdienybės apsuptyje pasislėpusias gyvenimų ir jų istorijų knygas. Dažnas mano kalbintas parapijietis ar parapijietė prisipažino, kad nors gyvenimas ir bėga greitai, bet kiek dar liko neatsakytų klausimų, daug dar liko paslapčių, kurios laukia savo atodangų. O vienas mano aplankytas šviesuolis man prisipažino: „Gyvenimas jau eina į pabaigą, o aš taip iki šiolei ir nesupratau, kas esu, iš kur atėjau ir kur eisiu“. Prisipažinsiu: nors teko ir dar iki šiolei tenka studijuoti filosofinius, antropologinius ar teologinius dalykus, vis tiek ir aš jaučiuosi didele dalimi sau pačiam nežinomas, o kartu nežinomi, neturintys aiškaus atsakymo tie filosofiniai, apmąstymų pilni momentai, lyg klausimai: kas esu, iš kur esu ir kur eisiu.
Kažkada esu rašęs, kad mėgstu stebėti kitų žmonių veidus. Jie man lyg savotiški paveiksluose pavaizduoti peizažai: vaizdas atrodo toks pat, bet kai galimybei esant dar kartą ar trečią pažvelgi, tai pamatai vis kažką naujo, neatrasto ar nepastebėto. Gal toks pojūtis yra kiekviename žmoguje, ne vien manyje? Jei taip yra, tad argi tai ne ženklas, kad visi mes esame nepakartojami, antgamtinių rankų sukurti šedevrai, atėję į šį pasaulį su savo pačia didžiausia paslaptimi? Apie šią paslaptį užsimena ir garsus, mano asmeniškai labai mylimas airių poetas, rašytojas ir kunigas John O’Donohue (1956–2008). Rašytojas pastebi, kad „už kiekvieno veido slypi nepakartojamas pasaulis, kurio niekas kitas negali pamatyti. Tai yra individualumo paslaptis. Kiekvienos sielos pavidalas yra skirtingas. Niekas nejaučia tavo gyvenimo taip, kaip tu pats. Niekas kitas nemato ir negirdi pasaulio taip, kaip tu. Asmenybė – tai Dievo kūrinys, šedevras. Buvome išsvajoti daug anksčiau, prieš gimimą… Visi esame unikalūs, todėl nieko keista, kad vienas didžiausių sunkumų yra priimti savo individualybę ir išsiaiškinti, kokia gyvenimo forma geriausiai ją išreiškia“ („Palaiminimų knyga“, 2008 m.). Žinoma, šios paslapties prasmė ir esamumas gali būti svarbūs tik žmogui, kuriam šalia visų fiziologinių ir egzistavimo poreikių dar yra svarbus ir savęs pažinimas bei suvokimas. Gaila, kad tokių žmonių mūsų dabartinėje civilizacijoje yra mažuma. Daugumas yra labiau susirūpinęs ne apmąstymu apie save, bet ieškojimu, kaip save iškelti virš visų lyg regimąjį žavesį, lyg savotišką stabą. Gal todėl turime labai daug šio minėto reiškinio modernios stabmeldystės. Todėl tampa natūralu, kad tai daugumai daugiau nieko nebereikia, o tik savęs ir savo kulto. O juk visomis pastangomis demonstruojamas ar reklamuojamas išorinis ir asmeninis įvaizdis į šalį tarsi nustumia susidomėjimą ir žavesį kito žmogaus vidumi, kito žmogaus sielos pasauliu. Tada nepastebimai ateina vienatvė ir užsidarymas. Argi nejaučiame, kiek aplinkui yra tos vienatvės ir užsidarymo savyje? O gal daugumai to ir reikia? Juk lengviau save pateikti kaip išorę, negu atidaryti savo sielos duris, kad kažkas pro jas įeitų.
Dar tebegyvename kalėdinėmis nuotaikomis ir kartu apmąstome apie bėgantį, prabėgantį ir ateinantį laiką, savyje talpinantį mūsų prisiminimus apie dar vienus prabėgusius metus, viltingai žvelgiant į kitų metų veidą, lyg bandydami su juo susipažinti, kaip tai darome su žmogumi ir jo veidu, kad įsidėmėtume. Paskui ateina mintys, pilnos lūkesčių, kad viskas bus gerai. Tokiam optimizmui labai padeda ypatingas besibaigiančių senųjų ir prasidedančių naujųjų metų laikas bei tarp tų laikų esančios kalėdinės šventės. Linkėdami vieni kitiems daugelio nuoširdžių ir žmogiškų dalykų, dažnai palinkime laimės, nes visi mes norime būti laimingi. Tik gaila, kad tarp visų šventinių dovanų negalime vieni kitiems dovanoti laimės. Bet net materialiais daiktais, į kuriuos įdedame mūsų sielos ir širdies dalelę, galime kitiems padėti pasijausti laimingais. O būti laimingu – tai tarsi apsirengti nuostabiai gražiu drabužiu, prieš tai nusivilkus senas, nešvarias ar suplyšusias gyvenimo vargų ir rūpesčių drapanas. Laimingas žmogus – tai rojaus būsenos atspindys. O nelaimingume slypi pilkas ar net juodas pragaro šešėlis. Skaitytojams, norintiems geriau suprasti save, kaip skirtus laimei ar jos siekiančius, siūlau paskaityti nedidelę vokiečių benediktinų vienuolio Anzelmo Griuno knygelę „Visi žmonės nori būti laimingi“. Autorius nedideliais tekstais, labai nuoširdžiai ir aiškiai, gyvenimiškais pavyzdžiais pataria, kaip turime nenustoti siekti laimės, nes toks yra mūsų kelias. Tik tuo keliu neturime eiti vieni, nes tikra laimė paliečia mus, kai tos laimės siekiame kartu. Juk ir pats rojus, kaip laimės būsena ir vieta, yra skirtas ne vien individui, bet visiems žmonėms. Anzelmas Griunas mums primena labai svarbią ir vieną iš laimės formų – tai sutikimo ar susitikimo teikiama laime. Tikintis žmogus tampa laimingu, kai jis susitinka su Dievu ir su Juo bendrauja, o dar antgamtiškumo nepajutęs, bet jo ieškantis žmogus gali tapti laimingu, sutikęs mielą, nuoširdų ar patrauklų tiek vidumi, tiek išore žmogų. Įsimylėti ir mylėti kitą – tai būti laimingu. Tokioje būsenoje net ir mirties valandą žmogus gali sutikti atėjusią mirtį su šypsena, nes tuo metu žmogaus ranką laiko kitos – mylinčio žmogaus – rankos. Asmeniškai norėčiau taip iškeliauti iš šio pasaulio…
Ar esame save įdėmiai stebėję veidrodyje? Ne, ne taip, kaip tai įprastai darome rytais, nusiprausę veidą ar atlikdami kitas švaros ar grožio procedūras. Stebėti įdėmiai save veidrodyje – tai medituoti savo atvaizdą. Jame gali pamatyti visą savo gyvenimo istoriją. Tavo veido bruožai: kokie jie buvo prieš 20 ar daugiau metų? Ar akių spalvoje ir žvilgsnyje slypinčios mintys vis dar tos pačios? Tavo nosis. O ar ji dar sugeba ne tik užuosti, bet ir priminti gyvenimo kvapų ir aromatų skonį, atmintyje atklydusį nuo vaikystės ar jaunystės metų, kai su šypsena uostei mylimo žmogaus padovanotą gėlę ar kvėpinaisi kvepalais, kurie tau primena kažką brangaus ir nepamirštamo? O tavo lūpos? Kiek jomis bučiuota ir skanauta, kalbėta, dainuota ir tylėta! Mūsų akys ir lūpos yra bene patys gražiausi mūsų veido papuošalai.
Paskui žvilgsnis nukrypsta į mūsų rankas ir kojas bei į likusį visą mūsų kūną. Pamenu savo rankas kunigystės primicijų dieną ir dabar. Nepanaikinamai ir aiškiai matosi raukšlės. Jos rodo, kad gyvenimas po truputį eina link savo saulėlydžio. Nors kas žino, kiek dar bus lemta gyventi. O žvelgdami į savo kojas, pagalvokime, kiek tūkstančių žingsnių jos nukeliavo, kur ėjo, kur buvo stabtelėjusios. Kojos – tai mūsų žemiškos kelionės simboliai, užgimę su mūsų pirmaisiais kūdikystės metuose žengtais žingsniais ir sustoję, sustingę mūsų gyvenimo pabaigoje.
Gal šį kartą mano mintyse sutilpo daug filosofavimo, tačiau labai norėčiau, kad kiekvienas iš mūsų kuo dažniau pasijustume filosofais, bandančiais suprasti, kas esame mes patys ir kas yra tie, kurie gyvena kartu su mumis. Gal tada daugiau pradėsime vertinti, tausoti, branginti save ne dėl savęs, bet daugiau dėl kitų, o ypač dėl tų, kurie savo širdies albumuose, pačioje gražiausioje jų vietoje nešioja ir saugo mūsų veido bruožus, mūsų balsų skambėjimą ir mūsų jausmus, lyg vienintelę brangenybę. Nepamenu, ar apie tai esu rašęs, bet nesvarbu – vis tiek dar daugybę kartų tas mintis pakartosiu, kad priminčiau sau ir kitiems.
