Ar išnyksime?.. (Rievės. 2025-01-10)

Rajone – tikras sodybų tuštėjimo metas… Visai po Naujųjų Anykščių rajono savivaldybės Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyrius paskelbė liūdinančią informaciją – 2024-aisiais mūsų rajone gimė tik 88 vaikai (dar 20 gimė užsienyje, tik jie registruoti Anykščių rajone, taigi iš viso, sakykime, 108; o dar prieš metus buvo užregistruota 118 naujagimių). Tuo tarpu mirė 464 anykštėnai – penkiais daugiau nei 2023 metais.
2024 metais Anykščių rajone deklaravusiųjų savo gyvenamąją vietą buvo 23 tūkst. 437, tuo tarpu 2023-aisiais buvo dar beveik puse tūkstančio daugiau – 23 tūkst. 897. Įsivaizduokime šį skaičių kitaip: tai – viso Kavarsko gyventojai! O jei toks kismas vyks ir toliau, jau po dešimties metų būsime praradę kone penkis tūkstančius žmonių. Ar tai reiškia, kad nebeliks kaimų?

Prieš ketverius metus laikraščio „Valstietis“ internetiniame puslapyje buvo pateikta informacija, kad daugiausia gyventojų neteko Ignalinos, Lazdijų, ir, kaip bebūtų gaila, Anykščių rajonai. Tad Lietuvoje esame tarp „lyderių“. Ar įmanoma padaryti taip, kad situacija pasikeistų?
Galbūt, tačiau reikia daryti. Daug kalbama apie šią problemą, svarstoma, svaidomasi skambiais žodžiais, bet faktai kalba patys už save. „Gimdykit“, – sako. Ir uždaro akušerijos skyrių ligoninėje. Tada ateina uždarymo eilė vaikų ligų skyriui.
„Gyventi kaime gera“, – skatinama. Ir uždaromos kaimo mokyklos, darželiai, medicinos punktai, paštai, galų gale, – ir parduotuvės. Tada magaryčių „nuimami“, kaip žmonės sako, autobusai. Ir gyvenk tame kaime patenkintas beveik ekstremaliomis sąlygomis. „Kraustykitės į Anykščius“ ir… dirbkite, kur norit, nes verslo mes neįsileidžiame… Be to, ir butų kainos pas mus beveik kaip sostinėje, nes juk esame be vienos minutės kurortas – tik, deja, ir šios vizijos niekaip nesugebame iki galo išvystyti.

Dėl uždaromos mokyklos sukilo debeikiečiai – miestelyje dar veikia ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriai, tačiau dėl per mažo vaikų skaičiaus turi būti uždaryti. Renka miestelio gyventojai parašus, bet ar nuo to kas nors pasikeis? Meras žada „situaciją nagrinėti“, taip parodydamas, kad galbūt dėl Debeikių mažųjų ir jam sopa širdį. Bet įstatymus, deja, kuria ne meras ir prieš juos vargu ar įmanoma papūsti.
Taip pat buvo uždaryta ir Traupio pagrindinė mokykla, nors tėvai prašė, kad bent ikimokyklinis ugdymas liktų… Sutinku, akligatvis – nebėra vaikų, tad kam ta mokykla? Šiuo metu iš Traupio į ugdymo įstaigas važinėja bene trys vaikai. Tačiau ką padarėme, kad jų būtų trisdešimt trys? Renovuotas, šiltas, jaukus pastatas, kuriame vaikai bėgiodavo su šlepetėmis, dabar riogso vienišas ir tuščias, pasmerktas tiesiog supūti ar mažų mažiausiai būti išdaužytais langais (tiesa, sporto salėje saugomi garsieji savivaldybės pirkti apatiniai – dėl to net krepšinio pažaisti vyrai nebegali susirinkti). Dar vaikams buvus mokykloje, liko tąkart perkelta biblioteka ir muziejus, kurie šaltuoju sezonu šildosi patalpas kaip išmano.
Skelbiami įvairiausi kaimo plėtros projektai, kaimuose įrengiamos poilsio zonos, sporto aikštelės, renovuojami kultūros centrai ir kartu mažinamas susisiekimas, naikinamos kitos paslaugos. Tuomet piktinamasi: kam kaimiečiams viso to reikia? Gi vis tiek išmirs ir nieko čia neliks. O taip ir bus, jei niekas nesiims kaimų gelbėti iš tikrųjų.

Paskutinis autobusas į Vilnių, važiuojantis kartą ar du per savaitę, Traupyje stojo tada, kai mokiausi paskutinėse klasėse – tai yra, prieš dvidešimtmetį. Graudu ir liūdna – juk dvi dešimtys metų ne tiek ir daug, o savo vaikams jau pasakoju, kad štai čia buvo paštas, į kurį žmonės mielai ateidavo ne tik paskaityti, užsisakyti, bet tiesiog pabendrauti, čia – mano mokykla, kurioje mokiausi, kuri, be jokios abejonės, teikė miesteliui gyvybės. Nebeliko ir bendraamžių, norinčių gyventi čia, kur „gera“, paskutinė kaimo žmonių karta – mano tėvų amžiaus.
Taip, kaimuose iš tiesų tuščių sodybų ne tiek ir daug – jas įsigyja iš didmiesčių atvykę žmonės, į tėvų namus vasaroti parvažiuoja buvę tų kaimų gyventojai. Tačiau jie, kaip sakydavo mano tėtė, yra „beverčiai“ – jų vaikai nelanko mūsų ugdymo įstaigų, o ir patys Anykščiuose nedirba… Kodėl? Visi atsakymai pateikti aukščiau. Nes kaime gera tik pabūti, o ne gyventi. Na, nebent neturi vaikų, kuriuos kiekvieną dieną reikėtų jei ne patiems vežti, tai bent anksčiausiai žadinti, kad būtų nuvežti į kažin kur esančią mokyklą. Ir dar: gyvenant kaime, pageidautina turėti bei vairuoti automobilį, nes autobusu vargu ar pasieksi visas reikalingas įstaigas, galų gale – darbą.