Unikalus mūsų paveldas Inkūnuose

Nuo seno Anykščių kraštas garsus poetais, rašytojais, žmonėmis, puoselėjančiais mūsų Tėvynės tradicijas. Inkūnai – mielas širdžiai kampelis, susitelkusios kūrybingos bendruomenės  pavyzdys. Tai jie – inkūniečiai – XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nusprendė, kad Inkūnuose turi būti bažnyčia, atrėžė nuo savo žemės sklypų 12 ha plotą, reikiamą bažnyčios statybai ir kunigo išlaikymui. Jau 1942 metais Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia buvo pastatyta ir ją pašventino garsusis kovotojas už tikėjimą – Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Taip gimė unikalus, Inkūnų krašto žmonių rankomis sukurtas materialusis ir nematerialusis paveldas – sakytumei,  istorinė legenda, kuri šiandien turi jos patikimus perėmėjus ir tęsėjus – Inkūniečių bendrijos asmenyje.

Greta minėtos bažnyčios esančios kapinaitės, veikiančios nuo XIX amžiaus vidurio, – inkūniečių ir aplinkinių kaimų gyventojų amžinojo poilsio vieta. Čia ilsisi ir mano seneliai, kelios mano artimųjų kartos. Gera atvykti į tėvoniją ir į Inkūnų kapinaites – čia visuomet sutiksi mielų inkūniečių, maloniai šnektelsi neskubria kalba apie gyvenimą, darbus, pasidžiaugsi, ką pasiekė veikli, kūrybinga Inkūniečių bendrija. Džiugu, kad Inkūniečių bendrijos nariai paveldėjo veiklią dvasią iš savo pirmtakų, kuriems ypač rūpėjo bendruomenės reikalai ir jiems spręsti jie negailėjo nei laiko, nei pastangų, nei turto. Ir dabar, atrodo nepastebimai, tačiau Inkūniečių bendrijos iniciatyva nuveikta tiek daug: bendradarbiaujant su Anykščių  savivaldybe, bažnyčia, parapija, buvo sutvarkytas bažnyčios stogas, apšviestos kapinės, prie kapinių įrengtas šulinys, informaciniai stendai, nuolat prižiūrima aplinka, sukurtas unikalus medinių skulptūrų parkas, skirtas atminti išnykusius kaimus. Pastarasis – tai gyvoji Inkūnų krašto istorija, meniškai užfiksuota medžio skulptūrose. Linkiu Inkūniečių bendrijai, kurios istorinės šaknys siekia garsius Inkūnų pirmtakus, ir toliau puoselėti bendrąjį gėrį, rūpintis ir puoselėti tai, kas buvo paveldėta, kad būtų perduota ateinančioms kartoms.

Puiku, kad šiandien Lietuvoje yra daug bendruomenių, kurios teisėtai per bendrijas vykdo įvairias iniciatyvas, skirtas kelti bendruomenės gerovę ir spręsti unikalius savo bendruomenei  rūpimus klausimus. Atrodo, jog mūsų šalyje bendrijos  per daugelį veiklos metų įgijo patirties, įsitvirtino savo bendruomenėse  ir  visoms joms užtenka erdvės plėtoti veiklą. Susipažinus su Šimonių girios bendruomenės atstovų keliamu savaiminuko beržo, augančio bažnyčios teritorijoje, gynimo klausimu, atrodo, jog  šiuo atveju ginčijama  Anykščių savivaldybės specialistų išvada dėl jo galimo pavojaus bažnyčios pastatui. Mane įtikino Inkūniečių bendrijos pirmininko Valentino Šapalo įdėtos „Anykštoje“ eglių išvartų nuotraukos, kad bažnyčios pašonėje augantį beržą gali ištikti panašus likimas nenuspėjamo klimato kaitos sąlygomis.  Beržo grėsmės  bažnyčiai klausimas šiuo atveju, manau, negali būti diskusijų objektas.

Angelė ČEPĖNAITĖ