Valstiečiai daugiabučio laiptinėje arba šakės prieš aifonus (Rievės. 2025-02-07)

Praėjusį šeštadienį įvykusios „Rat Race“, kas išvertus būtų „Žiurkių lenktynės“ (todėl toliau lenktynininkus vadinsiu žiurkėmis) pademonstravo, kad Lietuva yra skilusi į dvi dalis. Ne į tris, ne į septynias, o būtent į dvi.
Viena dalis – pižonai su aifonais, kita – valstiečiai su šakėmis. Aifonai ir šakės yra sąlyginiai. Nebūtina turėti aifono, kad būtum pižonu. Ir šakės nebūtinos, jog būtum valstiečiu.
Anykščių rajone draskėsi apie 100 žiurkių ekipažų. Jie malė kelius, pievas, pasėlius, privažiavimus prie laukų.

Kalbėdamas apie seniūnijų kelių sugadinimą, aš būčiau linkęs palaikyti žiurkių filosofiją – valdiški keliai turėtų būti tokios būklės, jog jiems nebūtų baisūs jokie automobiliai. Net miškavežiai. Kelias yra tam, kad juo važiuotume ir niekam neturėtų rūpėti mano važiavimo tikslas. Man gali šauti idėja visą parą nuo Kušlių iki Vikonių važinėti pirmyn – atgal. Keista idėja, kai tokia idėja šaus – reikėtų šauti jai atgal, tačiau jeigu bevažinėdamas neprisigersiu, neviršysiu greičio, būsiu prisisegęs saugos diržais ir įjungęs automobilio šviesas, niekas neturės teisės manęs užkardyti: nei policijos pareigūnai, nei ugniagesiai, nei medikai. Nors dėl pastarųjų negarantuoju…
Taip ir dėl žiurkių. Kaimo kelių gadinimas yra nepagarba valstiečiams. Bet tik tiek. Į mūsų namų, esančių Šimonių girioje, kiemą buvo užsukę keli „Žiurkių lenktynių“ ekipažai. Apsigręžė ir išvažiavo. Mano supratimu, čia apskritai viskas normalu. Nublūdijo ir tiek. Kartą mačiau daug, labai daug keturračių kaimynų kieme. Pirmas ne ten pasuko, kiti iš paskos… Dvidešimt keturračių, kad ir švelniai apsisukę, tavo kieme palieka pėdsaką žemėje. Ir sąmonėje… Suprantu ir atleidžiu. Klaida. Bet, blyn, kaip reaguotų tas pats pižonas iš žiurkių lenktynių ar mano kaimyną lankęs keturratininkas, jeigu į jo daugiabučio laiptinę netyčia užsuktų Svėdasų valstiečiai? Su traktoriais… Ar bent su šakėmis. Sorry, netyčia, mes čia pas jus truputį pramogaujame.

Iki šios vietos visgi dar visus pižonus pateisinu. Net pateisinu ir lenktynininkus, kurie paklydo, įvažiavo į kažkieno pievą, užstrigo, išmalė…
Tačiau po „Žiurkių lenktynių“ paaiškėjo, kad sugadintas dešimčių Anykščių rajono ūkininkų turtas. Trasos specialiai naviguotos palaukėmis, privažiavimais prie laukų ir pačiais laukais.

Man šioje istorijoje visus taškus ant i sudėliojo svėdasiškis Irmantas Rudokas. Svėdasiškis ūkininkas atkreipė dėmesį į pačią lenktynių idėją, koncepciją, taip sakant. Žiurkių gynėjai pasakoja, kad buvę šeimyninių ekipažų, kur pižonai vežiojosi savo jaunuosius pižoniukus. Pasaulį rodė, auklėjo. „Štai žieminių kviečių laukas. Iš kviečių kepama duonytė“, – pasakojo pižonas tėtukas. O paskui raudamas per žiemkenčių lauką ir spausdamas gazą rėkė: „Aš tau sakiau – neėsk batono, ir taip jau storas“. Paskutinės frazės įtvirtinimui tėtukas dirvoje saulutę ratais išpiešė. Nors neišpiešė, nes pažliugusioje žemėje gali tik griovį nupiešti…
Pasak p. Irmanto, net nereikia taurinti žemės, jos produkcijos ir t. t. Žemė yra jo darbo, jeigu norit verslo, priemonė. Ir ta priemonė bent jau ne mažesnės vertės nei pižono aifonas.

Žiurkių važinėjimas per pasėlius yra tas pats kaip organizuotas aifonų mėtymas į srutas. Surengi konkursą, kas iš besimaudančių poilsiautojų surinks daugiau telefonų ir juos sumėtys į kanalizacijos duobę. Pižonams paskui galima paaiškinti, kad nieko tokio, išsitrauksit, išsidžiovinsit ir jie vėl veiks.
„Rievėse“ sąmoningai nekreipiau dėmesio į teisinius dalykus, legitimumą ir kitas nesąmones. Čia tik emocinis, na, gal moralinis kampas. Feisbuke mačiau žiurkių gynėjų komentarus, kurie rašė, kad patys ūkininkai su traktoriais ar miškavežiai dar daugiau žalos pridaro. Bet sutikit, kad net ir tie prakeiktieji miškavežiai sąmoningai nesistengia ką nors sugadinti, o ir miškas kertamas ne dėl pramogos. Miškas turi būti kertamas. Tokia jau miško lemtis…