Gydytoju tapo, nes gabumus pastebėjo tėvai

Iš Pasvalio rajono kilęs, tačiau Anykščiuose daugiau nei keturiasdešimt metų gyvenantis ir dirbantis gydytojas psichiatras, ilgametis Anykščių rajono psichikos sveikatos centro direktorius Audronis Gustas praėjusių metų pabaigoje paskelbė, kad šio centro direktoriumi nebedirbs. Sako, kad atėjo laikas pasirūpinti ir savimi.
„Anykšta“ kalbėjosi su A. Gustu apie tai, kokios psichinės sveikatos ligos dažniausiai kamuoja kraštiečius, apie didžiulę priklausomybių problemą ir darbą nedideliame miestelyje.

Nežino, ar atsiras kitas psichiatras

Prieš apsigyvendami Anykščiuose 1984 metais, A. Gustas su žmona – gydytoja terapeute Violeta Gustiene – trejus metus gyveno ir dirbo Šiauliuose. Pasakoja, kad ten turėjo ir gerus darbus, ir butą, tačiau ieškoti kitos gyvenamosios vietos privertė prastėjanti žmonos sveikata.

„Šiauliuose gyvenome Dainų mikrorajone, o ten tarybiniais laikais buvo karinė gamykla, neaišku, ką gaminusi. Žmonai kasmet darėsi blogiau su plaučiais, vystėsi lėtinis bronchitas. Kolegos gydytojai patarė keisti aplinką. Ir išvažiavome. Anykščiuose gyveno žmonos teta – mamos sesuo. Susikeitėme butais. Čia ir gyvename iki dabar. Žmona nebedirba, išėjo į pensiją ir slaugo tėvuką, – pasakojo A. Gustas. – Tais laikais gydytojams buvo nesvarbu, kur dirbti, svarbiausia – pagal specialybę. Kai čia atvykau, visos vietos buvo užimtos, tad persikvalifikavau į psichiatrus. O baigiau terapiją, esu terapeutas. Kol persikvalifikavau, Anykščiuose dirbau ir greitojoje, ir narkologu, o kai 2004 metais čia atsidarė Psichinės sveikatos centras, 20 metų esu jo vadovas ir pagrindinis psichiatras, nes kitų nėra. Beje, „išduosiu“, kad Anykščių rajone dirbame keturi kursiokai: aš, Troškūnuose – Rimondas Bukelis, Anykščiuose – Virginija Pažėrienė ir Kavarske – Gražina Bernatavičienė.“

Psichiatro specialybė, pasak gydytojo, yra ir paklausi, ir gerai apmokama, tačiau specialistų trūksta visoje respublikoje.
„Mūsų valdininkai reikalauja strateginių planų, o patys dešimtmečiais atsilieka. Psichiatrų priimama per mažai, o dar mažiausiai pusė į užsienį išvažiuoja. Įsivaizduokite, jei kasmet visoje Lietuvoje baigia 5-10 specialistų“, – nerimo neslėpė dvidešimtmetį Psichikos sveikatos centrui vadovavęs A. Gustas.

Medicina nebuvo svajonė

Pats gydytojas pasakojo, kad ši specialybė nebuvo nei jo svajonė, nei gyvenimo tikslas. Tiesiog, kaip pats sako, stojo pagal tai, kas mokykloje sekėsi.
„Pastūmėjo mane šeima. Bet žinote, yra sakoma, kad matematikai gabūs vaikai stoja į atitinkamą specialybę, kurie gabūs muzikai, dailei – į kitą, o kurie niekam negabūs – eina į mediciną. Čia – didžiulis pasirinkimas, tokia erdvė! Gali gydyti ir žmogaus psichiką, ir chirurgu būti, gali dirbti reabilitologu ir taip toliau. Ne iš pašaukimo stojau į mediciną, o pagal tai, kam buvau gabus – biologijai, chemijai, fizikai. Mano tėvai buvo mokytojai, pamatė, ką geriausiai sugebu. Įstojau tais laikais į Kauno medicinos institutą. Konkurencija ir tarybiniais laikais buvo didžiulė, bet įstoti pavyko“, – kaip tapo gydytoju, prisiminė A. Gustas.

Į psichiatrą kreipiasi drąsiau

Pasiteiravus, ką reiškia dirbti psichiatru – gydytoju, kuris žino intymiausias žmogaus gyvenimo detales – mažame mieste, kur vieni kitus žmonės pažįsta, ar jie nebijo kalbėti, gydytojas psichiatras sakė, jog kalbėti anykštėnai nebijo, dažniau bijo ateiti.
„Stigmatizacija Lietuvoje neišnykusi, nors daug dirbame, kalbame su žmonėmis. Bet stigma vis dar yra: „Aha, užėjo į psichikos centrą, tai jau „psichinis“, gydosi“. O dabar čia eina ištisai vien dėl vairuotojo sveikatos pažymos.

Tačiau žmonės į psichiatrą kreiptis nebebijo, kai vargina nemiga, depresiniai sutrikimai. Kai išperka pusę vaistinės įvairiausių žolinių preparatų, kurie nepadeda, būna priversti kreiptis į specialistą. Ir mokytojai, ir savi darbuotojai, ir visų sričių žmonės kreipiasi. Konkrečios srities ir neišskirčiau – ateina visi. Juolab, dirbu daug metų, esu su visais pažįstamas, tad gal dar ir dėl to nebijo ateiti. Kai parašėte, kad išeisiu iš direktoriaus pareigų, žmonės sunerimo. Bet galiu juos nuraminti, kad dar bent pusmetį tikrai dirbsiu“, – kalbėjo A. Gustas. Jis prisiminė ir mitus, susijusius su gydymusi pas psichiatrą, ir vis didėjančias galimybes, sergant psichinėmis ligomis, dirbti ar vairuoti transporto priemones.

„Labai gajus mitas, kad apsilankęs pas psichiatrą, nebegalėsi vairuoti, kitų dalykų daryti. Bet mes visų pirma vertiname žmogaus specialybę, darbo pobūdį. Nes kapitalizme pagrindinis rūpestis – darbas. Nuo 2022 metų yra pataisytas ministro įsakymas, kad vairuoti leidžiama net sergant depresija, šizofrenija ir kitomis patologijomis. Net po stacionaro vairuoti B kategoriją leidžiame. Čia ministro įsakymų komentuoti negaliu, bet jais vadovaujuosi.
Visos mūsų diagnozės yra labai svarbios, turint ginklus. Net jei išrašomi vaistai miegui, turi praeiti metai ar daugiau – priklauso nuo to, kokią patologiją užrašome – kad būtų galima prieiti prie ginklo. Buvo dėl to keli skandalai, žmonės buvo labai pasipiktinę, bet pasirašyti tos sveikatos pažymos negaliu. Juk gali visko atsitikti – ir koją medžioklėje persišauna, ir dar baisiau. Šie reikalavimai labai griežti“, – apie sritis, kuriose jokių nuolaidų būti negali, pasakojo buvęs Anykščių psichikos sveikatos centro direktorius.

Narkotikus vartojančių Anykščiuose – daug

Pasak A. Gusto, šiais laikais pacientų, besikreipiančių pagalbos, yra kur kas daugiau, nei jo darbo pradžioje. Negana to, vis daugėja priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų.
„Žiūrint statistiškai, padaugėjo nemigos, panašių sutrikimų, bet šizofrenijos – ne, ja sergančiųjų kaip visuomet, keli procentai. Tokių ligonių populiacijoje visada buvo ir bus.
Pacientų, savaime aišku, padaugėjo, bet ne ligų. Tiesiog pagerėjo diagnostika, platesnis ligų spektras. Vien nemigą gali užrašyti penkiais ar šešiais šifrais, jau nekalbant apie kitas patologijas. Ligos jaunėja. Jaunimas dažniausiai skundžiasi pervargimu, neįvertina savo jėgų. Pažiūrėkime, kaip jaunimas gyvena: sukuria šeimą, dirba keliuose darbuose, persitempia ir tuomet ima lįsti patologijos. Kaip mes, medikai, sakome, pas kiekvieną yra labiausiai pažeidžiama vieta. O jei tavo labiausiai pažeidžiama vieta yra centrinė nervų sistema, yra persitempimas, tai gali iššaukti patologiją, ims vystytis liga“, – aiškino ilgametę patirtį turintis gydytojas psichiatras.
Ir ko pirmiausia, iškilus sunkumams, žmonės griebiasi?

„Artimiausius „vaistus“ – alkoholį, narkotikus. Ypač – amfetaminus, kurie stimuliuoja, pakelia darbingumą.
Tokių anykštėnų yra daug… Nors niekas nesikreipia, aš bendrauju su daug gyventojų, jaunimu ir kai pradedu gilintis, paaiškėja, kad didžioji dalis narkotikus yra išbandę. Kurie yra orientuoti, apie narkotikus žino daug, dar susigriebia – pačioje pradžioje įmanoma jų atsisakyti. Tačiau jei įklimpsti – viskas, amžinai. Priklausomybę alkoholiui dar įmanoma „apgydyti“, o nuo narkotikų – ne. Visokie reabilitacijos centrai padeda „tam kartui“. Jei jau „užlipai“, esi pasmerktas. O „užlipti“ labai lengva. Vadinamąją „marytę“ – marihuaną – rūko daugelis. Tačiau tas malonumas greitai praeina, tada ieškoma stipresnių. Kai „užlipi ant kokaino“, amfetaminų – viskas. Jie priklausomybę sukelia labai greitai.

Dar iš senų laikų prisimenu, mums buvo sakoma, kad yra žmonių, kuriems užtenka du ar tris kartus susileisti morfijaus ir jis bus priklausomas.
Jaunimas, kurie baigia vartoti alkoholį, narkotikus, grįžta į socializaciją, į gyvenimą, ieško darbų, bet… Pirma nesėkmė ir labai dažnai vėl griebiasi alkoholio, narkotikų. Tokių pavyzdžių yra daug“, – apgailestavo A. Gustas bei paaiškino, kodėl buvusių alkoholikų ar narkomanų nebūna: jei žmogus ir nustoja vartoti alkoholį, jo organizmas jau būna prisitaikęs prie kvaišalų.
„Kodėl gamtos sukurta skaidyti alkoholį? Nes virškinimo sistemoje vyksta puvimas, rūgimas. Kai vyksta rūgimas, visada susidaro alkoholis. Todėl žmonės geria ir nenumiršta – nes kepenyse yra fermentai, kurie alkoholį suskaido iki nežalingų medžiagų. Kuo daugiau alkoholio geriama, tuo labiau fermentai aktyvėja, kol ateina laikas, kai jie alkoholio nebespėja suskaidyti ir organizme ima cirkuliuoti promilės. Neuronai, ląstelės prie to pripranta. Alkoholizmas išgydomas tik pradinėje stadijoje, kol nepersitvarkiusi organizmo biochemija. Buvusių alkoholikų nėra – biochemijos nepertvarkysi. Viena taurelė ir viskas… Alkoholizmą gydytis moterims yra sunkiau, jos greičiau „prasigeria“, – žiniomis dalijosi A. Gustas.

Gydytojas psichiatras sakė, jog smegenų ląsteles „apgauti“ įmanoma šiuolaikiniais antidepresantais, todėl alkoholikai, nustoję gerti, juos dažniausiai vartoja metų metus. Tad dažniausios priklausomybės pas mus, pasak gydytojo psichiatro A. Gusto, yra trys: alkoholis, narkotikai, benzodezepinai.
„Tuo remiasi ir narkomanų gydymas. Prie nikotino smegenų ląstelės taip pat pripranta, tačiau nuo jo išsigydyti galima, nes ilgainiui ląstelės nuo nikotino atpranta.
Mes išrašome vaistus, pakeičiančius alkoholį, narkotikus (žinoma, pirmiausia turi veikti vidinis pasipriešinimas priklausomybėms), bet pacientai tuomet pripranta prie jų – benzodezepinų. Praktiškai visi tokie žmonės vartoja raminamuosius. Neretai pasitaiko atvejų, kai pacientas manęs prašo išrašyti vieną ar kitą vaistą. O po to paaiškėja, kad jis tą „vieną ar kitą“ vartoja dar ir su alkoholiu, ir parūko. O atėję daugelis meluoja. Ypač tie, kurie labai priklausomi – nori, kad daktaras nesužinotų. Tačiau tokiame miestelyje labai greitai sužinai, kas ir kaip, – sakė A. Gustas. – Smegenų ląstelės turi bjaurią savybę – jos atsimena ir reikalauja. Jei žmogaus pasipriešinimas yra silpnas, jis grįžta prie tų pačių „gyvenimo normų“. Bendrauju su didmiesčių kolegomis – ten kokainas liejasi laisvai. Ypač aukštesniuose sluoksniuose, ir tarp mūsų, medikų…
Visi džiaugiasi, kad tarp jaunimo pamažėjo alkoholio vartojimas, bet niekas neskaičiuoja, kiek rūkančių marihuaną, elektronines cigaretes. Jūs galvojate, kad į jas niekas neįdėta? Šimtu procentų garantuoju, kad įdėta – kad kuo greičiau organizmas įprastų. O kuo jaunesnis žmogus, tuo greičiau vystosi priklausomybė. Pas mus keturiolikmetė jau yra beviltiška narkomanė, tą žino visi Anykščiai… O ji pradėjo, greičiausiai, dar anksčiau“, – dėl tokios padėties apgailestavo A. Gustas.

Šokis – vienas atsipalaidavimo būdų

Psichiatro darbas – emociškai sunkus. Kaip neįsileisti pacientų problemų į vidų? Ar turi gydytojas kokius nors atsipalaidavimo būdus?
„Stengiuosi atsiriboti. Kaip liaudis sako: uždarei darbo duris ir užmiršai problemas. Iki kito ryto. Atsipalaiduoti visi mokame. Mes, senoji karta, alkoholio neatsisakome – niekad nesu niekam sakęs ar deklaravęs, kad esu abstinentas. Alkoholio saikingai galima, yra tas „sveikas“ alkoholio vartojimas: mililitras 40 laipsnių alkoholio kilogramui svorio arba standartinis vienetas: 0,33 l penkių laipsnių alaus skardinė, 70 ml vyno taurė arba 40 ml degtinės. Vyrams per dieną leidžiama išgerti du standartinius vienetus, moterims – vieną.

Mėgau šokti. Šokau mokykloje, institute. Paskui – ir Anykščiuose. Tai – labai geras atsipalaidavimo būdas, visiems rekomenduoju. Nebešoku kokius aštuonerius metus, kai prasidėjo tėvų, senelių ligos. Tam reikia turėti laiko, eiti po darbo. Toks buvo mano hobis.“

Dukrai dirbti gydytoja neleido

A. ir V. Gustai – abu gydytojai – užaugino du vaikus, tačiau nė vienas iš jų į mediciną nepasuko.
„Dukra labai norėjo. Uždraudėme. Nors jai 44-eri, pyksta iki šiol. Kodėl? Nes tai – labai atsakingas, labai sunkus darbas, jei dirbi jį sąžiningai. Ir jis – ne moterims, nes naktiniai budėjimai ypač gadina jų sveikatą. Tai labai žalinga veikla, kuri mūsų centrinę nervų sistemą stipriai sekina. Negana to, kad darbas su ligoniais yra labai įtemptas, atsakingas, bet dar ir neišsimiegi. Ir čia, kaip kitose specialybėse, negalioja įstatymas, kad po nemigos nakties turi gauti dvi išeigines. To pas mus nebuvo, nėra ir nebus. Po budėjimo gydytojas sėdi darbe ir bent dokumentaciją tvarko. Pats daug metų jau nebudžiu, bet anksčiau tai teko daryti dažnai. Esu pasiskaičiavęs, kad esu nemiegojęs trejus metus. Nervų sistemai tai nieko gero neduoda“, – įsitikinęs psichiatras. Negana to, tokiame darbe turi atlaikyti ir aukštus vadovų reikalavimus.

„Mobingas – neišgalvota problema. Bet aš, kaip vadovas, žinau, kad žmogus – toks sutvėrimas, kurį reikia nuolat spausti. Kad gerai atliktų darbus, kad šypsotųsi. Ne visų medikų psichika ir atlaiko. Jiems pradeda atrodyti, kad vadovas prie jo kabinėjasi, nesupranta. Bet, jei medikui atrodo, kad jis jaučia spaudimą, visada gali pasitraukti, išeiti iš tos aplinkos. Žinome ir istoriją Šiauliuose (kuomet, neištvėrusi mobingo darbe, nusižudė jauna medikė – aut. past.) – aš vadovo nekaltinu – jis reikalavo, kad ji gerai atliktų darbą. O darbas – vien įtampa, per mėnesį savaitę nemiegi.
Seni gydytojai, daugelis vartoja raminamuosius, antidepresantus. Yra nuolatinė įtampa ir žodžiai „susiimk“ čia netinka“, – apie sunkų gydytojo darbą pasakojo A. Gustas.

Dirbtinis intelektas gąsdina

Gydytojo teiravomės, kokie, jo akimis, yra anykštėnai. Beveik pusę amžiaus jų problemas sprendžiantis A. Gustas teigė, kad išskirtinio bruožo mūsų kraštiečiai neturi.
„Žmonės kaip žmonės. Kapitalistiniai. Pavydūs, mėgstantys apkalbėti. Tačiau čia – bendros ydos, esančios visur. Tarybiniais laikais to buvo mažiau, nes visi buvome „ubagai“, gyvenome panašiai ir nebuvo ko pavydėti. Ypač – darbo. Baigęs žinojai, kad gausi darbą, gausi butą, paskyrą mašinai. Tačiau ir dabar nėra ko pavydėti, nebent – sveikatos“, – įsitikinęs gydytojas psichiatras. Jį labiau neramina ateitis ir dirbtinio intelekto įtaka mūsų gyvenimui.
„Prieš kelerius metus į Vilnių buvo atvežta dirbtinio intelekto sukurta „moteriškė“, kuri geba atsakinėti į klausimus. Tai yra baisūs dalykai. Daugelis nespėsime su šiomis technologijomis. Dirbtinis intelektas bus panaudotas, visų pirma, kariniams tikslams – kaip ir visi didžiausi išradimai. O paskui tūkstančiai žmonių taps nereikalingi. Depresijos, karai, intrigos, nepasitenkinimai. Kam tada reikės mokytis? O jei nesimokysi, būsi duobkasys – atjungus technologijas, nesugebėsi nieko…“ – kalbėjo ilgus metus Anykščių psichinės sveikatos centro direktoriumi dirbęs gydytojas psichiatras A. Gustas.