Apie šantažavimą ir darbą Tubiui (Rievės. 2025-03-08)

Kažkoks didis mąstytojas sumąstė, kad Anykščių rajono Kultūros tarybos posėdžiai turėtų būti uždari. Joks sveiko proto žmogus tų posėdžių neklausytų, net jeigu jie vyktų išskirtinai viešoje vietoje, pavyzdžiui „Maximos“ gyvos žuvies skyriuje (žinau, kad tokio skyriaus nėra, bet gražiai skamba) ar prie garažų kooperatyvo „Puntukas“.
Apie garažų kooperatyvus žinių neturiu, bet jeigu kooperatyvas yra, jis būtinai vadinasi „Puntukas“. Puntukas yra mūsų anykštėnų identitetas. Kaip italams pica ar rusams matrioška. Buvo net Anykščių vyrų krepšinio komanda „Puntukas“. Galvojau, kodėl ne „Paskenduolė“ arba „Karalienės liūnas“. Kita vertus, „Paskenduolė“ būtų geriausias baseino pavadinimas. Dabartinis „Bangenis“ – nei šis, nei tas, kuris gavosi Titenį sukryžminus su banga.

Idėja, jog rajono Kultūros tarybos posėdžiai gali būti ne vieši, yra Puntukas, Paskenduolė ir Karalienės liūnas kartu sudėjus. Visiškas Brisiaus galas!
Pirmiausia disonuoja sąvokos „kultūra“ ir „uždarumas“. Baisiai gražiai groju, bet neduok Dieve, kas išgirs. Matyt, groji labiau baisiai, nei gražiai. Arba apskritai kultūra yra tik pretekstas gauti kokių nors valdiškų pinigų. „Biški“, nedaug…

Šimtą metų stebiu Anykščių rajono tarybos posėdžius ir per tą šimtą metų vargu ar suskaičiuosiu bent dešimt ne žurnalistų, atėjusių paklausyti tų posėdžių. Ne valdininkų ar kitaip suinteresuotų asmenų, bet šiaip pilietiškų piliečių. Kultūros taryba apima dar siauresnį interesų spektrą, tad norinčių gaišti savo laiką klausantis iškilių kultūristų (jei norit – kultūrininkų) bus dar mažiau. Jei informaciją bandoma užkardyti nuo tų, kurie jos šiaip ar taip neims, problemos esmė ir vėl susiveda į Anykščių rajono valdžios karą su „Anykšta“. Žurnalistai nieko nežinos, o kai nežinos, tai neturės ką rašyti, kai neturės, ką rašyti, tai nieko ir nerašys. Ot ir ne! Aš pavyzdžiui, tada rašysiu poeziją! Jeigu galvojote, kad mano „rievės“ yra dugnas ir „briedas“, už kurį mane reikia priduoti pačiai aukščiausiai etikos komisijai bei atimti klaviatūrą, šratinuką ir dar kamščiatraukį (kad ant tapetų žodžių nebraižyčiau), tai tik dėl to, kad jūs neskaitėte mano poezijos. Ten blogiau nei „Marčiupio“ elito kūryba pirmadienio rytą. Džiaukitės, kad su savo poezija neinu į viešumą. Ir į Kultūros tarybą kol kas nėjau deklamuoti. Bet jei ją užrakinsit nuo visuomenės, ateisiu. Ne vienas. Su eilėraščiu. Grasinu? Aišku. Net šantažuoju. Ateisiu, deklamuosiu ir prašysiu finansavimo! Jei ne knygai, tai bent šratinukams.

Valdininkijos durnumas kartais siutina iki kojų nagų. Informacijos turėtojas arba jos valdytojas galvoja: duoti ją žurnalistui arba neduoti. Arba stato tvoras, deda tą informaciją nepatogiai. Dirbdamas žurnalistu, jautiesi prašytoju – pasakykit, man labai reikia… Pačiam man, asmeniškai, reikia labai ribotos informacijos. Kultūrinės nereikia apskritai. Man „iki lemputės“, keliais balsais giedos Anykščių choras ir ar jis trauks „tenai Lietuva per amžius buva“, ar „Marseljietę“. Bet darbas mano toks – žinoti ir dalintis informacija.

Neįdomu man kaip, kur ir kiek dirba Elmininkų bibliotekininkė. Man šitai svarbu tiek, kiek kriptovaliutų kursas ir naujo „Tesla“ modelio „batareikų“ talpa. Į mero Kęstučio Tubio susitikimus su rinkėjais Kurkliuose ir Viešintose nedirbdamas žurnalistu nesugalvočiau važiuoti. Apskritai savo noru į renginį Kurkliuose važiuočiau, nebent su rinkėjais ten susitiktų Tesla arba bent Muskas. Dirbu tiek, kiek reikia mūsų skaitytojams. Dalis iš jų yra ir K. Tubio rinkėjai. Taigi dirbu skaitytojams, K. Tubio rinkėjams, o kartu ir Tubiui. Kaip ir Elmininkų bibliotekininkė. Žodžiu, mes su ja dirbame tą patį darbą. Na, gal nesame bendraminčiai, bet juk bendražygiai!