Maltos ordino pagalbos tarnybos (maltiečių) viešinimo kampanijos šūkis „Jie nerūpi niekam. Bet jais rūpinasi maltiečiai“ aktualus kaip niekad. Tuo tikra septintus savanorystės metus skaičiuojanti vilnietė Vilma Ražanienė. Ji laisvu nuo darbo laiku savanoriauja, veda mokymus kitiems maltiečių savanoriams, ketinantiems globoti senelius, užsiima kitomis labdaringomis veiklomis. Visai neseniai neteko bičiule tapusios globotos močiutės. Ši patirtis tik įtvirtino nuomonę: dažnai vienišam seneliui svarbu ne tik duona, sriuba, bet ir bendravimas, o vienatvė slegia ne ką mažiau nei fizinis skausmas ar liga.
Vilma, kaip tapote maltiečių savanore?
2018-aisiais, kai išėjau iš tuomečio darbo, atsirado daugiau laisvo laiko ir norėjosi save įprasminti. Esu laiminga, nes atsimenu visus keturis savo šeimos senelius, dvi proseneles. Viena jų, kurią vadinom bobučiute, mirė, kai buvau devynerių, kita baba – kai jau pati auginau dukrą, man buvo 23-eji. Atsivėrė tuštuma: taip, kaip pasikalbėdavau su baba, neleisdavau sau kalbėtis nei su mama, nei su močiute. Ji labiausiai mane suprasdavo. Išėjus šeimos senoliams, pradėjo trūkti to amžiaus žmonių išminties.
Kaip atradote vienišą močiutę, kurią ne tik globojote, bet ir tapote draugėmis?
Maltiečiai pasiūlė senukų sąrašą, kurie laukė savanorių, išsirinkau tą, kurio adresas man pakeliui namo. Taip susipažinau su 88-erių Verute. Kokia ji žavi ir koketiška! Būdavo, nueina į kirpyklą, „susideda cheminį“, susitvarko antakius, aplankau – lūpytės padažytos, visada pasitempusi. Ji iš tų, kuriai pagalbos reikėjo ne tik maistu, jai trūko bendravimo. Kaip dažnai ilgaamžiai iškrenta iš sociumo: metams bėgant netenka draugų, giminių ir lieka nuošalyje, o jauni dažniausiai galvoja, kad jiems tereikia padėti maistu, palaikyti už rankos. Taip, reikia ir to, reikia padėti išsiplauti lėkštes ar išnešti šiukšles, bet dar dažniau senukams trūksta paprasčiausio žmogiško ryšio. Tam pakanka kartu pasėdėti prie stalo, išgerti kavos, pašnekėti apie bet ką, tik ne apie ligas. Verutė – auksinis to pavyzdys.
Kartą savaitgalį iškepiau blynų ir nusivežiau pas ją. Reikėjo girdėti, kaip buvau išgirta: gyvenime tokių skanių ji nėra valgiusi, o mano virta uogienė tiesiog nuostabi. Taip atsirado tradicija: savaitgalį iškepu blynų, suvynioju į rankšluostėlį, kad neatauštų, ir keliauju pas ją. Tada valgydavom ir plepėdavom. Kai ir taip smulkutė Verutė su metais vis mažėjo, vis sunkiau paeidavo, klausdavau, gal iškviesti greitąją. Ji numodavo ranka: taigi normalu, senatvė, taip turi būti. Ir po to pasakodavo man istorijas. Verutė mokėjo džiaugtis gyvenimu
Jai iš jūsų tereikėjo draugystės?
Labiausiai – jos. Kadangi į darbą važiuoju apie 40 minučių, būdavo, susiskambiname. Kartais, be įprastų produktų, paprašydavo atnešti mėgstamo vandens ar ypatingesnės duonos, – močiutė jautė gyvenimo skonį, galvojo, ko nori, kas džiugintų. Ji imdavo iš gyvenimo tai, kas jai teikė malonumą ir nedejuodavo dėl dalykų, kurių pakeisti negalima. Labai norėčiau, kad senatvė, kai jos sulauksiu, būtų būtent tokia, o ir protas toks, kaip jos.
Šiandien, močiutei jau mirus, akyse likęs vaizdas, kaip manęs laukia ir koridoriaus gale prasiveria durys. Pro plyšį matau ją, miniatiūrinę, su tvirtų baltų plaukų kupeta ant galvos. Anot močiutės, ji – penktas vaikas šeimoje, dukart ištekėjusi, bet savo vaikų nesulaukusi, giminių turėjo, tik po kažkokių konfliktų santykiai nebuvo geri. Kiti vieniši senatvėje dar labiau užsisklendžia, panyra į depresiją, tai atsiliepia ir fizinei sveikatai. Verutės variklis buvo gyvenimo džiaugsmas. Duonos riekė, sriuba – labai svarbu, bet, jei tik norės, ir sotus žmogus ras dėl ko būti nelaimingas, nuskriaustas.
Ji – vienintelė tiesiogiai jūsų globota močiutė?
Taip, su ja bendravome nuo 2019-ųjų. Po jos nelengva imtis kitų. Dabar tarp visų mano savanoriškų veiklų maltiečių organizacijoje – mokymai savanoriams, norintiems lankyti senelius. Kai jie pradės tą daryti, kviesiu į susitikimus pasidalinti, kaip sekasi. Juk būna visko – kartais pasitaiko piktų vyresnio amžiaus žmonių ir jie dažniausiai patys nesupranta, kad pyksta, jog gyvenimas kažkaip ne taip susidėliojo. Negalime dėl to smerkti.
Man atrodo, kartais senas žmogus nebeatsirenka, kur jo didžioji problema – ar kojos skausmas, ar vienišumo jausmas. Pagalba maistu – vienas mažiukas upeliukas, kuris padeda upei tekėti, o mes turime aprėpti daug plačiau: padėti jaustis reikalingam tarp žmonių. Tai – renginiai, koncertai, kad ir senų albumų, nuotraukų vartymas kartu. Pastebėkit, kaip sužimba žmogaus akys! Būdavo, močiutė kiekvieną kartą pasakoja tas pačias istorijas, bet jų klausydavau tarsi iš naujo. Matydavau, kaip tai svarbu! Kadangi klausydavau pritariamai palinksėdama, kažką pasitikslindama, galbūt jai atrodydavo, kad aš pažįstu tuos žmones iš jos prisiminimų. Ji tarsi grįždavo į anuos laikus, pasakodama džiaugdavosi.
Šiųmetis šūkis „Jie nerūpi niekam. Bet jais rūpinasi maltiečiai“ atrodo kaip niekad teisingas?
Tikrai taip. Tas šūkis apie tai, kad visi juos pamiršo kaip žmogų, asmenybę, atsimena tik kaip fizinį subjektą. Yra tarnybų, kurios padeda pasirūpinti buitimi, net kaimynas, matydamas, kad reikia, atneš duonos ir iškvies greitąją. Bet dažniausiai nesuteiks paprasto žmogiško ryšio, kuris palaikytų širdies plakimą. Su visa pagarba socialiniams darbuotojams reikia pripažinti, kad ir jiems paprasčiausiai nepakanka laiko pasikalbėti su visais lankomais senukais.
Priklausau maltiečių Pirmojo vizito komisijai, darome minimalią besikreipiančiųjų pagalbos atranką. Pasitaiko atvejų, kai ateiname į namus, kuriuose mūsų pagalbos visiškai nereikia – pakanka ir pajamų, ir sveikatos, bet, pavyzdžiui, paramą gauna maltiečių lankoma kaimynė, tad ir kiti pabando tuo pačiu pasinaudoti. Paprastai tas, kuriam tikrai reikia padėti, pats nesikreipia. Tokiam žmogui dažnai atrodo, kad kietiems reikia labiau. Aplankėme vieną močiutę: kambarys – baisiai viskuo apkrautas, bet jame nėra netvarkos, nėra, kaip sakau, surūdijusio gyvenimo kvapo. Sakė, gauna 300 eurų pensijos, maisto dar pasigamina, bet, matėsi, kaip žmogus nori pakalbėti, kelerius metus neišeina iš buto, nes skauda sutinusi koja. Gyvena viename tankiai apgyvendintų Vilniaus mikrorajonų, bet yra absoliučiai vieniša. Pradėjome klausinėti įprastos anketos klausimų, o už kiekvieno jo močiutė mums po istoriją: kaip gavo butą, kaip kėlė per langą šaldytuvą…
Kai kurie senukai net patys negeba įvardinti, ko jiems trūksta labiau – duonos riekės ar pasėdėjimo kartu. Čia vėl prisimenu Verutę, kuri kartą man pasakė: „Aš tau padovanosiu savo skarelę.“ Sutikau – negalima atsisakyti, kai žmogus nori padėkoti, nuoširdžiai pasidalinti. Tai pakelia jo savivertę, jausmą, kad yra reikalingas, kad pradžiuginti gali ir jis.
Pati po drauge tapusios lankytos močiutės mirties imsitės globoti kitą senuką?
Būtinai. Norėčiau, kad kuo daugiau tų liūdnų, kartais net piktų vienišų senukų atrastų nors mažą džiaugsmo kristaliuką. Kiekvienas turi mygtuką, kurį paspaudus gauna truputį džiaugsmo. Jei jį apčiuopi ir kitam padedi tą padaryti, nušvinta saulė…
Ką jums pačiai duoda savanorystė?
Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet prieš kokius dvidešimt metų ir pati nesupratau, kad duoti yra lengviau nei imti. Kai pamatai, kad kažkam suteikei džiaugsmo, suvoki, kad pats jo gauni tiek, kiek neduoda nei apsipirkimas, nei kelionė. Kai kitas džiaugiasi kad ir mažais dalykais, pats patiri dvigubą džiaugsmą. Taip pamažu tas jausmas auga, plečiasi. Smagu ir gera, kai tavęs laukia, esi reikalingas.
Kai prisidėti, kad senoliai nesijaustų atstumti?
Maltiečiai kviečia skirti organizacijai 1,2 proc. Tai nieko nekainuoja ir jūs tampate ne tik paramos teikėjais, bet ir senolių istorijų dalimi. Istorijų su laiminga pabaiga, kur senatvė nėra vieniša.
Kaip tą padaryti greitai ir lengvai, rasite čia https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
