Jubiliejiniai rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882-1957) metai liks pažymėti ir gedulo ženklu. Liepos 10-ąją Los Andžele (JAV), eidama 88-uosius metus, mirė jo dukra Laima ŽUKAUSKAITĖ-RUIGIENĖ (1925-2012).
Jubiliejiniai rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882-1957) metai liks pažymėti ir gedulo ženklu. Liepos 10-ąją Los Andžele (JAV), eidama 88-uosius metus, mirė jo dukra Laima ŽUKAUSKAITĖ-RUIGIENĖ (1925-2012).
1925 m. sausio 26 d. Kaune gimusi A. Žukausko ir jo žmonos Leokadijos vienintelė dukra jau antrąją savo gyvenimo savaitę patyrė žinomo XX a. pradžios dvasininko palytėjimą ir palaiminimą – vasario 7-ąją Kauno Vytauto bažnyčioje ją pakrikštijo Juozas Tumas-Vaižgantas, kūdikį ant rankų laikė jos krikštamotė žymi aktorė Ona Rymaitė.
Augusi Kaune ir Anykščiuose, L. Žukauskaitė mokėsi Anykščių progimnazijoje, jau Antrojo pasaulinio karo metais, būdama septyniolikmetė, baigė Kauno 5-ąją gimnaziją. Pasirinkusi tėvo vaistininko profesiją, ji pradėjo dirbti A. Žukausko vaistinėje Anykščiuose, baigė vaistininko padėjėjų kursus.
Būdama 18-metė, ji ištekėjo už Lietuvos kariuomenės aviacijos leitenanto Albino Ruigio (1902-1997), su kuriuo 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje lietuvių pabėgėlių stovykloje. 1949 m. Laima ir Albinas Ruigiai persikėlė į JAV, įsikūrė Los Andžele ir ten liko visam gyvenimui.
Augindama 1953 m. gimusią vienintelę dukterį Almą Jovitą Ruigytę-Paplauskienę, L. Ruigienė daug metų dirbo Holivudo restorano „Brown Derby” raštinės tarnautoja, savo šeimoje saugodama lietuviškumo dvasią, ugdydama tautines vertybes ir pagarbą savo kilmei.
Ji triskart lankėsi Lietuvoje, tačiau jau po tėvo A. Vienuolio mirties. Paskutinės viešnagės metu 2007 m. rugsėjo viduryje ji su dukra Alma mėgavosi tyliais vakarais vaikystės namuose – A. Vienuolio memorialiniame name-muziejuje. Tą rudenį ji susitiko su paskutiniais savo kartos giminės atstovais: Utenoje – su pusbroliu Rapolu Šalteniu (1908-2007) ir Vilniuje – su pussesere Brone Pavilonyte-Kazokaitiene (1915-2012). R. Šaltenis mirė, praėjus vos mėnesiui po jos vizito, o B. Kazokaitienė šiemet birželį irgi buvo palydėta į Anykščių kapines.
Tąkart paskutinį kartą atsisveikindama su Anykščiais, L. Ruigienė pasakojo, kad didžiausią malonumą patyrė, vaikščiodama po Anykščių šilelio samanas. Šį įspūdį ji saugojo iki paskutiniųjų gyvenimo dienų, kai dėl silpstančio regėjimo vis rečiau galėjo mėgautis didžiausiu senatvės malonumu – skaityti.
L. Ruigienės pastangomis šeimoje įžiebta lietuvybės šviesa išlieka ryški ir XXI a. pradžios Los Andžele. Dabar jau ir jos anūkė dailininkė Nida Paplauskaitė-Variakojienė (g. 1973 m.) lietuviškoje šeimoje brangina ir tęsia giminės tradicijas.
Šviesa ir šiluma, ilgus dešimtmečius sklidusi iš Los Andželo į Anykščius, skatinusi ir anykštėnus branginti Žukauskų giminės atminimą, neišblės. Laimos Žukauskaitės-Ruigienės orumas, principingumas ir ištikimybė prigimčiai liks įkvepiančiu pavyzdžiu ir šio amžiaus emigrantams, gyvenimo nubloškiamiems toli nuo gimtinės, bet turintiems pareigą išlikti Lietuvos vaikais.
