Jau daugiau negu tris šimtmečius Lietuvoje gyvena tvirtai savo tikėjimą ir tradiciją saugojanti rusų sentikių bendruomenė. Kadaise jų buvę ištisi kaimai, kaip salelės lietuviškoje aplinkoje, kuriose jie gyveno ir gyvena ypatingai stipriu tikėjimu ir šventraščiu paremta pasaulėjauta siekdami pelnyti amžinąjį gyvenimą.
Jie Lietuvoje įsikūrė po to, kai Rusijos carams reformuojant bažnytines apeigas dalis gyventojų senųjų tradicijų keisti nesutiko. Dėl to jie buvo persekiojami, kankinami, net žudomi, kai kurie tiesiog skandinti eketėse, gelbėdamiesi ieškojo prieglobsčio kituose kraštuose ir nemenkos jų bendruomenės pačioje XVIII amžiaus pradžioje įsikūrė Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Pirmoji sentikių bendruomenė Lietuvoje apsigyveno Pūsčioje – netoli Kriaunų, Rokiškio rajone. Apie 1715 m. sentikiai įsikūrė Viešintų apylinkėse, bendruomenės centru tapo Paežerių kaimas, gyveno rusai ir kitose vietovėse: XVIII – XIX amžiuje veikė Paežerių, Karališkio, Girelės, Žaliosios cerkvės. Vėliau Žaliojoje cerkvė sudegė ir buvo atstatyta už bene trijų kilometrų į rytus esančiame Stalnioniškyje, paprastais šventadieniais toliau nuo cerkvių esančių kaimų gyventojai pasimelsti rinkdavosi kurioje nors erdvesnėje troboje įrengtuose maldos namuose.
Kraštotyrininkas Povilas Jurkštas sakydavo, kad ketvirtadalis, o gal ir visas trečdalis Viešintų valsčiaus gyventojų tarpukariu buvo rusai sentikiai, o jų bendruomenės dvasiniu centru tapo Viešintų ežero pakrantės kalvose įsikūręs Paežerių kaimas. Iš karto melstis, pagarbinti globojantį, visagalį Viešpatį rinkdavosi paprastoje kaimo troboje įrengtoje maldykloje. Tik 1842 m. ypač rūpinantis V. S. Šorochovui, P. Pavlovui, J. Kravcovui, L. Dyminui bei šventikui Joanui Nesterovui buvo pastatyta nedidelė medinė cerkvė. Veikiai bendruomenei išaugus iki 500 narių prireikė erdvesnių maldos namų. Juos Švč. Dievo Motinos į dangų ėmimo garbei pastatė 1903 m., vėliau pristatė varpinę, nupirko varpus, daug ikonų, bet visa sunaikino gaisras. Dar 1913 m. atstatyta cerkvė tebestovi ir greitai sulauks šimtmečio. Tarpukariu bendruomenė išaugo iki tūkstančio sielų, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai išvežė varpus ir nūnai egzotiškai skambinama dviem plaktukais tankiai, ritmingai taukšint į bokšte pakabintas aviacinių bombų tūtas. Įspūdingos čia būna Velykų, Kalėdų pamaldos, Švč. Dievo Motinos Dangun Žengimo atlaidai. Susirenka sentikiai iš plačios apylinkės, iš toliau atvažiuoja, aukoja čia pat nupirkę plonyčių vaškinių žvakučių, kurias cerkvės tarnautojas stato net pasilypėdamas kopėčiomis ant ikonų rėmų, uždega. Daug metu cerkvėje tarnavo, tuos jaukius žiburėlius uždegdavo Antonas Kolesnikovas, jį ir javapjūtės įkarštyje atleisdavo nuo darbo. Į pamaldžiojo sentikio vietą prie kombaino vairo sėsdavo pats kolchozo pirmininkas. Meldžiasi moterys ir vyrai skirtinguose šventnamio šonuose perskirti aklina siena, persiskyrę jie eina ir procesijoje. Psalmes ir maldas perskiria gausiomis žegnonėmis ir nuolatiniu meldimu „ Gospodi pomiluj“ (Viešpatie, pasigailėk).
Sentikiai nuo seno žavėjo lietuvius darbštumu, gebėjimu verstis amatais – statyti trobesius, gaminti plytas, ratus, lenkti lankus, rankomis pjauti lentas, skaldyti akmenis. Jų tikėjimas buvo ypač stiprus, nuoširdus ir supratingas, paremtas įsitikinimu, kad reikia tikėti, prašyti ir Dievas visada padės. „Mūsų tikėjimas seniausias ir stipriausias“, „Jei netikėsi – visas gyvenimas veltui“ – moko giliai tikintys sentikiai. Rusiški keiksmai stiprūs, bene baisiausias linki į žemę skardžiai prasmegti, o atsisveikinant tiesiog atsiprašoma ir susitaikoma ištariant žodį „ proščiajte“ (atleiskite).
Krikščioniškas gyvenimas prasidėdavo krikštu – kūdikį šventikas tris kartus panardindavo į vandenį statinaitėje, mokėdavo mažyliui taip pirštais užspausti nosį, kad vanduo nepatektų į burną. Pakrikštytajam dovanodavo laimės medalikėlį, kurį labai brangindavo, nešiodavo visą gyvenimą tikėdami, kad lemia laimę ir apsaugo nuo visų negandų. Net sunkiausius darbus dirbantys sentikiai šventai laikydavosi pasninkų – dvi savaites nevalgydavo mėsos, nevartodavo pieno produktų prieš Šv. Mykolą ir prieš Žolinę, šešias savaites prieš Kalėdas ir septynias prieš Velykas. Naktį prieš Kalėdas ir prieš Velykas praleisdavo cerkvėje giedodami, melsdamiesi sulaukdavo saulėtekio valandos, kuomet gimė ar prisikėlė Išganytojas. Šias dvi didžiąsias šventes švęsdavo po savaitę, valgydavo pyragus, išgerdavo, padainuodavo, supdavosi sūpynėse, pasisvečiuodavo.
Kiekvienas sentikis turėjo namuose gerajame kambaryje, dažniausiai kampe į rytus, įsirengęs maldos kampelį su ikonomis ir kryželiu, kur užsidegęs ploną vaškinę žvakelę, kad malda greičiau pasiektų Viešpatį, bene kasdien pasimelsdavo. Tame kambaryje negalima buvo rūkyti, bartis, keiktis, piktžodžiauti. Sentikiai žinojo, kad galima melstis ir einant, ir dirbant, svarbu tik kryželį ar medalikėlį ant kaklo turėti. Vien tikėti nepakanka, ypač svarbi malda, nes kaip vanduo gesina ugnį, taip malda valo nuodėmes. Svarbūs ir geri darbai bei gebėjimas dalintis, iki dešimtadalio pajamų aukoti maldos namams arba išdalyti vargšams. Dievas žmones sukūręs, kad jie užpildytų žemę. O kad žmonijos nebūtų pernelyg daug, leidžia karus, siunčia ligas ar kitaip gyvenimą patrumpina. Pasak Topoliškų kaimo gyventojo Afanasijaus Zelevo, pasaulis kaip tas puodelis, Dievas taip sutvarkė, kad jo negali pripilti vandens su kaupu, perteklius visuomet nusilieja.
Ypatingos, paprastumu ir amžinybės dvasia dvelkiančios sentikių kapinės. Bene įspūdingiausi milžiniškų pušų kamienai žvilga variniais žievės žvynais, stūkso kaip amžių kolonos apkaišyti Šventupio sentikių kapai. Čia rymo cementiniai ir mediniai kryžiai ir tokie mieli pievų žole apžėlę kapų kauburėliai. Yra sentikių kapinės ir Geležinėje, ir Naujonyse, ir Paežeriuose. Pirmosios Paežerių kapinaitės buvo netoli cerkvės, ežero pakrantėje, bet jos kažkodėl buvo apleistos, dabar nėra likę jokio ženklo, o naujieji amžinybės namai įsteigti nūnai švyti rusiškai dvasiai taip artimais baltų berželių kamienais kalnelyje bene už kilometro į šiaurę nuo kaimo.
Kaipgi sentikiai pasiruošdavo ir kaip keliaudavo į Viešpaties jiems parengtą amžinybę? Jausdamas mirtį, dažnai ir iš patalo nebepasikeldamas paprašydavo iškelti iš lovos, paguldyti ant suolų – atgręžus galvą į ikonas. Laidotuvėms viską stengdavosi padaryti namie, dažniausiai iš baltų pušinių lentų tvirtai sukaltą karstą vadindavo namu, o laidotuvių drabužius – kraičiu, jaunas merginas laidodavo aprengtas baltomis suknelėmis, vyresnius – geriausiais drabužiais. Pašarvodavo kojomis į ikonas, akių vokus prispausdavo monetomis, mat bijodavo, kad prasimerkęs ko nenužiūrėtų ir tam nereikėtų mirti. Psalmes giedodavo ilgai, anksčiau būta ir raudotojų. Į duobę įmedavo monetų, kad išsipirktų geresnę vietelę, leisdavo karstą rankšluosčiais, nes virvėmis tinka tik arklius. Ant kapų statydavo medinius kryžius, mat tikėta, kad po mirties prisikėlus teks nešti antkapio kryžių ir medinis bus lengvesnė našta nei akmeninis. Sentikių kryžius – su dviem kryžmomis: viršutinė primena Nukryžiuotojo kryžiaus užrašą, bylojanti, kad Jėzus Nazarietis – žydų karalius, didžioji patį Jėzų, o apatinis skersinis tuomet kartu nukryžiuotus du žmones – gerąjį ir nedorėlį. Pasenusio ir išvirtusio kryžiaus nebeatstatydavo. Mirusiuosius lankydavo jau 40 mirties dieną, vadinamąją Tėvų dieną, kas išgalėdavo, samdydavo giedotojus – permaldautojus, kurie už mirusiojo sielą melsdavosi septynias savaites.per rusiškąsias vėlines, atlaidus, pasakoja, kad rusai kapuose ne tik karštai melsdavosi, bet ir ant kapų paberdavo maisto trupinių, nuliedavo gėrimo. Susapnuoto mirusiojo žodžiais, pamokymais tikėjo. Štai Janydžių kaimo prie Skiemonių gyventoja Katerina Belousova prieš miegą visuomet sukalba tris poterius, mat tiki, kad jei miegodama mirtų, tai pasitiktų Dievo Motina. Kartą susapnavusi mirusią tetulę, rodosi, ji sėdi šviesiame kambaryje, raiko duoną ir valgo – matyt gerai tenai.
Karai, pokaris, urbanizacija išblaškė, išsklaidė sentikių bendruomenes po visą pasaulį, kai kurie vėl pateko į savo protėvių tėvynę – Rusiją. Simboliška, kad vieną mįslingą, saulėtą rudens popietę beklaidžiodamas po Paežerių kapinaites ir ieškodamas čia palaidotų pažįstamų, sutikau dvi moteris. Jaunesnioji, pusamžė, lietuviškai pasiteiravo – ar lankau artimuosius. Atsakiau, kad panašiai. Išsikalbėjome. Pasirodo, Liuba Busargina, nūnai gyvenanti Kirovo mieste Rusijoje, kasmet kelis kartus atvyksta į Lietuvą aplankyti gyvų ir mirusių artimųjų. Čia jos tėvynė, ji gimusi sentikių šeimoje prie Viešintų – Medinų kaime, pasigėrėtina, kad kaimo vardas įrašytas ir rusiškame pase. Moters vaikystė buvusi nelengva, vidurinę baigė Zarasuose, gyveno internate, aukštojo mokslo siekė Smolenske, tapo inžiniere, ištekėjo ir pasiliko gyventi Rusijoje, tačiau kasmet, nors tenka pirkti vizą, įveikti 2000 kilometrų kelią, su šventu užsidegimu aplanko savo tėvynę Lietuvą, artimuosius ir artimųjų kapus.
