Kartais atrodo, kad laikmetis kiek sujaukė metų pabaigos švenčių prasmę ir reikšmę, kad dabar netgi ne visi suvokia, ką švenčia, kad dažnam lietuviui Kalėdos prasideda ir baigiasi pirkimo vajumi, „džinglbelsais“ ir lūžtančiais nuo „maximinio” valgio stalais. Tačiau kai kas, kas perimta iš senolių ir palaiko mūsų dvasią, bus perduota nešti toliau. Anykštėnų klausėme, kuo jiems svarbios ateinančios šventės?
Indrė ŠLIŽYTĖ, M.Riomerio universiteto studentė:
„Kalėdos – mylimiausia šventė, prieš kurią nublanksta gimtadieniai, Joninės, Žolinės, Velykos… Jaučiuosi kaip vaikas, nuo pirmos gruodžio dienos pradedu laukti… ruošimosi Kalėdoms, kuris man yra jau didelė šventė. Keletą metų Kalėdas švenčiau ne namie, todėl dabar esu paskendusi planuose, ką su mama veiksime, kaip Kūčių rytą dvylika patiekalų gaminsime, kokių naujovių į tradicinį lietuvišką Kūčių stalą pridėsime, kaip puošime namus… Žinau, kad važiuosime lankyti avilių – tai nuostabi kitos šeimos tradicija, kurią mes su džiaugsmu perėmėme. Trejus metus nešvenčiau namie, taigi šiemet labai laukiu Kūčių vakaro Piemenėlio mišių Anykščių bažnyčioje. Savo vilniečiui draugui vis pasakoju, kiek jaunimo susirinkdavo, kaip smagu būdavo – mūsų šeima niekuomet Piemenėlių mišių nepraleisdavo…
Man visai nereikia kalėdinių dovanų, labiau laukiu įspūdžių: eglutės ir sausainių kvapo, sniego, šviesos, miško”.
Valdas PELEGRIMAS, menininkas:
„Per Kalėdas mūsų vienkiemyje susirenka… taboras. Suvažiuoja vaikai, su martele jau keturi; atvyksta žmonos sesuo su šeima. Ir prasideda: kas kūčiukus kepa, kas silkę ruošia, kas egles namuose ir kieme puošia… Kyla didelis šurmulys – be jo šventės mūsų namuose neįsivaizduojamos. Sunkūs kylame nuo stalo po vaišių, kurios tradiciškai baigiasi koldūnais su grybų įdaru. Beje, dvejuose koldūnuose šeimininkės paslepia ką nors neįkandamo – pipirą ar pupelę. Kam kliuvo „pažymėti“ koldūnai, tampa Karaliumi ir Karaliene. Naktį, vieni nuo kitų slėpdamiesi, po eglute krauname dovanas – šiugžda visi namų kampai. Ryte pirmi po eglute apsilanko jauniausi, žadina vyresnius ir vėl – linksmybės ir šurmuliai. Visas šitas „čigonynas” man ir yra didžiausia šventė.“
Irena ARLAUSKIENĖ, pensininkė, rašytojo Kęstučio Arlausko našlė;
„Liūdnos mano Kalėdos. Tik atsiminimais galiu pasidžiaugti. Tėvelis iš miško atnešdavo eglę, lubose kaldavo vinį, kabindavo eglę, mes puošdavom ją šiaudiniais ir popieriniais žaisliukais, pulkas vaikų – brolių atžalos, eidavome apie kabančią eglę rateliu. Mama ant eglutės pakabindavo keletą saldainių, vaikams jie buvo tikras išbandymas, nes jų liesti nebuvo galima. Tik po švenčių mama padalindavo mums tuos kelis saldainius. Tėvelis turėjo “Peterburgo” armoniką, jis grodavo, mes šokdavom „Bitute pilkoji”, buvo ramu, jauku ir gražu. Prisimenu, Kalėdų laukdavome be proto jau vien dėl to, kad galėdavome iki soties pavalgyti”…