Penktadienį buvusi LR Seimo narė, „Anykštos“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė rajono socdemų skyriaus pirmininkui Donatui Krikštaponiui įteikė pareiškimą, jog išeina iš partijos. LSDP nare G.Šmigelskienė buvo dešimtmetį.
Penktadienį buvusi LR Seimo narė, „Anykštos“ vyriausioji
redaktorė Gražina Šmigelskienė rajono socdemų skyriaus pirmininkui Donatui
Krikštaponiui įteikė pareiškimą, jog išeina iš partijos. LSDP nare
G.Šmigelskienė buvo dešimtmetį.
Šį sprendimą senąjam
socialdemokratų partijos sparnui priklausanti „Anykštos redakcija“ bendrovės
vadovė priėmė po to, kai partijos prezidiumas ignoravo dviejų – LSDP Anykščių-
Kupiškio partijų skyrių sprendimus iškelti ją partijos kandidate į Seimą rudenį
vyksiančiuose rinkimuose. Tačiau partijos prezidiumas nutarė Anykščių –
Kupiškio apygardoje savo kandidatų nekelti, užleisdamas vietą valstiečių
liaudininkų kandidatui, kuriuo greičiausiai bus Anykščių savivaldybės administracijos
direktorius Antanas Baura. Mainais socdemai gavo kitą apygardą, kurioje „valstiečiai“
savo kandidato nekels. Apie šiuos susitarimus G.Šmigelskienė ir partijos skyrių
vadovai nebuvo informuojami ir apie prezidiumo sprendimą sužinojo tik iš
žiniakslaidos.
Gražinos
Šmigelskienės pareiškimas
Kaip aš tapau albinosu
Štai ir baigėsi vienas mano gyvenimo ciklas, į kurį
įžengiau trečiojo Sąjūdžio laikais, – priklausymas partijai. Sprendimas
aktyviai reikštis politikoje gimė, regis, 1992 metais, kai pionieriška
simbolika apsiginklavę nacionalistai sausakimšoje Anykščių kultūros
rūmų salėje neleido apie pirmąsias Lietuvos kūrimo klaidas savo poziciją
išsakyti Arvydui Juozaičiui. Dvi valandas tylomis išstovėjęs tribūnoje,
nes bet kokį bandymą kalbėti nustelbdavo pionieriškų trimitų ir
būgnų garsas, filosofas tuomet padėkojo kantriai su juo buvusiai auditorijai
ir, pareiškęs, kad triukšmas pasakė daugiau, negu būtų galėjęs pasakyti
jis, paliko salę.
Tas vakaras man padovanojo du svarbius dalykus – gerą
draugą ir suvokimą, kad neabejingam žmogui svarbu ne tik turėti, bet
ir reikšti savo pažiūras. Ir pojūtį, ne tik supratimą, kad sąžiningas
prieš save ir padoriu vadintis gali tik tada, kai esi neabejingas kito
skausmui ir neteisybei.
Tai ir buvo kertinis akmuo mano kairumui (nes tuometiniai
kairieji buvo tolerantiškesni, mažiau radikalūs). Kad kairįjį politikos
sparną pasirinkau greičiausiai dešinumo atmetimo principu, o ne
išstudijavusi ideologiją, supratau gerokai vėliau. Tuometiniam
apsisprendimui pakako suvokimo, kad niekada neisiu su tais, kurie
susikuria stabą ir skanduodami „Lietuva“ muša kelią matančius kitaip,
ir kad aš po šios demokratijos raiškos pamokos su Juozaičiu jau niekada
nenorėsiu ir nebandysiu užčiaupti kitaip manančio. Kita vertus, mušamas
visuomet simpatiškesnis už mušantį. Ir tai jausti ypač natūralu jaunystėje.
Dėl šios mano nuostatos „Anykštoje“ visada sutilpdavo
skirtingų politinių pažiūrų žmonės: LDDP, Centro Sąjungos, Krikščionių
demokratų partijos nariai.
Žurnalistika savo ruoštu dovanojo pažintis ir žmones.
Nors savo mokytoju laikau visgi tik Juozaitį, sutikti žmonės, atėję
iš rezistencinio judėjimo ar Sąjūdžio – profesorius Aloyzas Sakalas,
Nikolajus Medvedevas, Vytenis Andriukaits – jų tiesiai laikomi stuburai,
nesitaikstymas ir maištas prieš tik pirmuosius žingsnius žengiančioje
valstybėje įsigalinčius klanus, korupciją ir netoleranciją diskusijai
buvo geriausia rekomendacija apsispręsti, su kuo aš.
Ir šito savo pasirinkimo niekada nesigailėjau.
Iki pat tos dienos, kai Lietuvos komunistų partijos turto ir kadrų paveldėtoja
LDDP užsinorėjo būti Socinterno nar, ir įtikino mano brolius, senojo
sparno socialdemokratus, sudaryti galingą kairiąją jėgą – sujungti
abi partijas.
Mūsų socialdemokratų Anykščiuose, kaip ir visuose
Lietuvos rajonuose, buvo mažiau. Taip pat ir plėšrūs buvom mažiau nei
komunistinės ideologijos kalvėj nukalti naujieji „bičiuliai“
“darbiečiai”. Per keletą metų suvestinis brolis suvirškino praktiškai
visų skyrių senuosius socdemus. Kaip senosios LSDP kandidatė, vietoj
A. Sakalo pusmetį praleidusi Seime, mačiau vidinę trintį tarp senųjų
ir naujųjų socialdemokratų, kylančią, manau, labiausiai iš skirtingo
tikslų suvokimo Ypač tai reiškėsi Vilniaus skyriaus veikloje ir galų
gale pratrūko Paleckio skandalu.
Gal dėl to ir labai neįsiskaudinau, kai 2004- ųjų rinkimuose
partijos vadovybė, ignoruodama dviejų skyrių – Anykščių ir Kupiškio
– socialdemokratų sprendimus siūlyti mane kandidate į Seimą nuo
partijos, pasirinko Antaną Valį, Algirdo Brazausko referentą, sykį,
beje, jau skaudžiai pralaimėjusį rinkimus mūsų apygardoje. Nors partinis
statutas numato, kad kandidatą į Seimą kelia skyriai, mūsų partijoje,
valdomoje kaip individuali įmonė, demokratija senai buvo tapusi
tuščiu žodžiu. Net tokiems partijos grandams, kaip Nikolajus Medvedevas
ar Julius Sabatauskas, praėjusiuose rinkimuose neatsirado apygardų
– pavyzdžiui, Alytuje socialdemokratų skyrius iškėlė Sabatauską,
tačiau partijos vadovybė nusprendė paremti tuometinį socialliberalą
Artūrą Skardžių. Daugiamandatės sąrašuose dauguma aktyvių senųjų
socialdemokratų taip pat buvo beviltiškai įrašyti gale. Kita vertus,
kur čia palyginsi nuo Sąjūdžio laikų Lietuvos politikos priešakyje
buvusio N. Medvedevo ir, sakykim, Leningrado aukštosios partinės
mokyklos absolventės, tuometinės Utenos apskrities viršininkės
Mildos Petrauskienės nuopelnus Lietuvai…
Norėdama įrodyti, kad esu verta daugiau nei partijos
vadovybės remiamas žmogus, dalyvavau rinkimuose kaip nepriklausoma
kandidatė. Taip nusprendžiau pasielgti ne aš viena. Taip padarėme
mes keturi tuometiniai neparankūs Seimo nariai: Julius Sabatauskas,
Janė Narvilienė, Nikolajus Medvedevas ir aš. Rinkimus laimėjo tik
Sabatauskas, tačiau mes visi surinkom balsų gerokai daugiau nei vadovybės
remiami patogūs ir prognozuojami, jog balsuos taip, kaip reikia, kandidatai.
Po šių rinkimų ketveriems metams pasitraukiau į politikos
užkulisius. Atsisakiau socialdemokratų būti keliama į rajono tarybą.
O ir dalyvauti skyriaus veikloje būtų buvę tolygu pareigai kiekviename
susirinkime aiškintis dėl savo žurnalistinės veiklos ir misijos
rašyti apie tai, kas vyksta – negražinant ir nenutylint tiesos. Jau
žinojau, ką reiškia partiniuose susirinkimuose atgailauti, kodėl
„Anykšta“ negražiai rašo apie prisidirbusius partiečius. Arba jeigu
nieko blogai nerašo, tai kodėl nepakankamai bičiulius aukština.
Tai tas pats, kas konservatoriui chirurgui įrodinėti, kodėl operuodamas
apendiksą jis nepripjovė paksisto.
Tačiau kai šį pavasarį
skyriaus pirmininkas ir skyriaus nariai ėmė įkalbinėti mane
vėl būti jų kandidate, tvirtinti, kad partijos vadovybė pasimokė
iš praeitų rinkimų klaidų ir dabar jau tvirtins tik tuos kandidatus,
kuriuos kelia vietos žmonės, gerą mėnesį dvejojusi sutikau. Jeigu
jau partijai manęs reikia, – o ką reiškia du mėnesius vaikščioti po
rinkėjų kiemus, aš žinau – kodėl ne. Nors apklausų reitingus seku ir
suprantu, kad socialdemokratų kandidatui po LEO LT ir kitų skandalų
laimėti rinkimus tolygu imtynėse plikom rankom nugalėti mešką.
Iš apskrityje keliamų partijos kandidatų buvo prognozuojama, kad
šansų laimėti rinkimus aš turiu bene daugiausia. Beje, tai savo pareiškime
partijos Dievui, Tėvui ir visiems Šventiesiems netiesiogiai pripažino
ir mano didžioji meilė Alesionka, tvirtindamas, kad „būsimoje frakcijoje
turėti dar vieną „sijonuotą paleckiuką“ būtų pernelyg didelė našta
partijos autoritetui.“
Politika kompromisų menas. O tokioje didelėje
partijoje kaip LSDP vieno žmogaus svoris tik kaip vieno kareivio armijoje.
Manęs – savų daugiau muštos nei svetimų ir todėl užsiauginusios storą
odą, nenustebino partijos sprendimas mūsų apygardą atiduoti „valstiečiams“
mainais už palaikymą kitose apygardose. Kare kaip kare. Kartais būtina
pralaimėti mūšį, kad laimėtum karą.
Tačiau pasirinktas sprendimo būdas negali nežeisti.
Apie tai, kad už šią apygardą su Danute Kazimiera išgertas šampanas,
tiek aš, tiek skyrių pirmininkai ir nariai, sužinojom iš spaudos… Likus
dienai iki partijos vadovams posėdyje priimant sprendimą.
Į šį vadovybės sprendimą neišvengiamai turiu žvelgti
iš dviejų pozicijų. Kaip individas ir kaip partijos kareivis. Kaip
partijos eilinė, suprantu, kad mano, o taip pat ir skyrių interesai,
negali būti aukščiau taktinių partijos interesų laimėti kuo daugiau
mandatų šiuose rinkimuose. Tačiau priimti tokį sprendimą už akių tiek jau iškeltam kandidatui, tiek
skyriams, be to, net nepaaiškinus, kodėl
beveik trejeto šimtų eilinių partiečių pareikšta pozicija dėl kandidato traktuojama
kaip amorali ir neargumentuota, reiškia paminti ne tik demokratinius
principus pačiame partijos viduje. Taip pat tai ir žmoniškosios bet
ir partinės etikos ignoravimas. O partinė etika kur kas grubesnė,
leidžianti sau daugiau už žmoniškąją. Ką jau čia kalbėti apie demokratiją.
O ką turėčiau jausti kaip individas? Pirmiausiai
kiekvienam nemalonu, kai tavimi manipuliuojama. Žinodama, jog dėl
šios apygardos vyks derybos su „valstiečiais“ – neužmirškime, jog jų
kandidatas Antanas Baura bando vienu metu važiuoti dviem vežimais:
dar prieš praeitus Seimo rinkimus jis, priklausydamas Prunskienės
partijai, jau buvo parašęs prašymą priimti jį į LSDP – būčiau atsisakiusi
net leisti svarstyti mano kandidatūrą. Nes kaip asmuo, turintis verslą,
žinantis, ką Seimas veikia, o ir turintis savo biografijoje įrašą,
kad buvau LR Seimo narė, neturėjau didelių pretenzijų ar juo labiau
būtinybės ten vėl patekti. Antra, manau, šiam sprendimui įtaką padarė
ne tik baimė dėl to, kad manęs nelabai kas už virvutės patampys – turintis
nors kiek savigarbos žmogus niekada nebus marionetė, kiek mano profesinė
veikla. Juk iš tiesų esu rašiusi ir apie Leono Alesionkos vietoj šerno
nušautą briedį, ir jo projektą Anykščiuose steigti technologinį parką,
ir apie Broniaus Bradausko brolio išsilavinimą, ir apie viešuosius
ir privačiuosius interesus painiojančius bičiulius… Visa, ką kada
negero apie socialdemokratus ir jų gimines bei kaimynus rašė „Anykšta“,
partiečių akyse – redaktoriaus nuopelnas. Ir toks požiūris teisingas.
Siauras, bet teisingas.
„Pasidėk šią širdies formos metalo skeveldrą ir niekada
neužmirk, kad tavo tėvus degina ne todėl, kad jie negražino skolų,
užvaldė svetimą turtą ar ką atėmė. Mus degina dėl to, kad stengiamės
gerai atlikti savo pareigą. Pasidėk, didžiuokis ir niekada neužmiršk“,-
guodžiau verkiančią dukrą, kai prieš porą metų iš pievos rinkom sprogimo
ištaškyto mūsų automobilio skeveldras.
„Pasidėk nušalintojo Anykščių mero Leono Alesionkos
pareiškimą į savo atminties archyvą ir niekada neužmiršk. Pasidėk
ir didžiuokis, nes atlaikyti, kai tave gniuždo ir spaudžia savi, yra
kur kas sunkiau. Pasidėk į archyvą ir prisiminimus apie nuolat į turto
dalybų skandalus įsiveliančio seimūno Broniaus Bradausko drąsą partijos
interesu daryti savo brolio interesus. Prisimink tai ir džiaukis,
nes tavo suvestinai broliai – kaip kadaise jaunieji nacionalistai
Anykščių kultūros namų salėje – savo veiksmais pasakė daugiau, negu
tu kada nors būtum gebėjusi pasakyti. Kad ir kiek tekstų būtum parašiusi“,
– guodžiu dabar save, rašydama pareiškimą partijai, kurios iš tiesų
jau nebėra. Visgi guodžiu.
Ir svarstau, ar pridėti po pareiškimu žodžius „su pagarba
socialdemokratinėms idėjoms…“ Nes idėjų šiame junginyje tarsi ir
nebeliko. Tik paskutinio neprivatizuoto turto dalybos, postai,
oligarchų interesai, pinigai, kitaip manančių murkdymas, aklas paklusnumo
klano taisyklėms diegimas ir dar panieka
prigimtinei individo teisei turėti ir reikšti savo poziciją.
Tačiau geriau pagalvojus – jokios idėjos negalima
taip privatizuoti ar užpatentuoti, kad ja negalėtų naudotis kiti.
Net jei įsirašytum į tris Socinternus. Taigi, aš viliuosi laiko teisingumu.
Juk neišvengiamai kolūkinės chebros ir medžioklių karta pasens. Į
jos vietą ateis kiti žmonės. Gal nebūtinai blizgančių kailių „Briuselio
berniukai“. Ir juo labiau nebūtinai jie turės galvoti, kad tik tas,
kas stiprus, vertas pagarbos. Taip pat, kad nebūtinai yra teisūs tie,
kurių daugiau. Ir kad draugai yra nebūtinai tik tie, kurie sako gražius,
malonius žodžius. Taigi, „su pagarba socialdemokratinėms idėjoms“
ir viso labo partijos bičiuliai. Turime skirtis. Jūsų laivas ir mano
laivas plaukia į skirtingus uostus.