Keliukas iš Dabužių bažnytkaimio centro šauna tiesiai link miško, kuris užstoja šiaurės vėjus besiilsintiems ne tik šio, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams.
Dabužių kapinės įrengtos 1922 metais. Čia ilsisi dvarininkų Strachovų palaikai, žymių šio krašto žmonių tėvai. Kapinėms jau ankšta aptvertoje teritorijoje, o dabar jos pasitinka dar ir nupjautų beržų stuobriais.
Nors dalis kaimo žmonių tam nepritarė, 73 dabužiečių prašymu Anykščių savivaldybės administracija, leido išpjauti kapinėse augusius beržus.
Prisimins, kol kryžius stovės
Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, Dabužių kaimo pavadinimas bus kilęs nuo XVI amžiuje jau buvusio dvaro ir jį valdžiusių, čia gyvenusių dvarininkų Dobužinskių pavardės. XIX amžiaus pradžioje kiek atokiau nuo dvaro sodybos buvo medinė koplyčia, kurią Pirmojo pasaulinio karo metais nusiaubė vokiečiai. Anykščių krašto vietovių žinyne teigiama, kad 1916 m. Dabužių koplyčia sulaukė pirmojo kunigo Jono Baltušio, kuris prie koplyčios pristatė zakristiją. 1922–aisiais į Dabužius buvo paskirtas Anykščių vikaras kunigas Mykolas Ruseckas. Jo rūpesčiu buvo pastatyti parapijos ūkio pastatai, plytinė bažnyčios statybai (naujoji Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia pašventinta 1934 m. lapkričio 11 d. ), tais pačiais 1922-aisiais geras puskilometris nuo bažnyčios vandeningoje vietoje įkurtos kapinės. Tuo metu Dobužinskių dvarą valdžiusi Marija Klimčickaitė – Strachova kapinėms dovanojo žemės. Mirus vyrui, matematikos profesoriui Sankt – Peterburge (Rusija) dėsčiusiam matematiką, jis buvo palaidotas naujose kapinėse, o jo žmona kasdien važiavusi prie vyro kapo. Pasak buvusios Dabužių aštuonmetės mokyklos mokytojos Reginos Avižienės, stačiatikių kryžių ant kapo daręs Povilo Bunkos tėvas pasakojo, kad prieš mirtį M. Strachovas prašęs padaryti gerą ąžuolinį kryžių. Atseit, kol kryžius stovės, žmonės ir jį prisimins. Po kryžiumi, kuris tebestovi, 1931-aisiais amžino poilsio atgulė ir M. Strachova, šviesi moteris, jaunystėje platinusi lietuviškas knygas, prisidėjusi prie Dabužių bažnyčios statybos.
Kai buvo įkurtos kapinės, Dabužiuose jau veikė valstybinė pradinė mokykla. Jos direktorius Kazys Šablevičius, mokytoja Kostė Jankauskaitė su mokiniais kapines apsodino berželiais, kuriuos po beveik 90 metų dalis dabužiečių pasmerkė myriop. Apie beržus – vėliau.
Apie 1938-uosius kapinės buvo aptvertos gelžbetonine tvora.
Buvusios mokinės lanko
knygnešį
Kapinėse ilsisi apie 1942-uosius miręs, gretimame Pazniokų kaime gyvenęs knygnešys Antanas Justinavičius. XIX amžiaus pabaigoje lietuviškos spaudos draudimo metais A. Justinavičius imdavo spaudą iš Stanislovo Didžiulio ir iš Pravydžių knygnešioDilio, ją platindavo Anykščių, Kavarsko, Traupio, Troškūnų ir Andrioniškio valsčiuose. Platino Žemaičių ir Lietuvos apžvalgas, žmonėms parūpindavo lietuviškų elementorių, kalendorių, maldaknygių. 1899–aisiais per kratą jo namuose žandarai rado lietuviškų leidinių, tad kitais metais jis caro paliepimu 14 dienų arešto atsėdėjo Anykščių valsčiaus daboklėje. Tačiau nuolat skundžiamas, persekiojamas žandarų, knygnešystės nemetė iki spaudos draudimo panaikinimo.
Buvęs tai linksmas žmogus, mėgęs muziką ir tiems laikams turėjęs tikrą stebuklą – gramofoną. Laisvalaikiu taisydavęs knygas, drožinėdavo rūpintojėlius.
„Jo kapelis buvo visai pamirštas, tačiau juo pasirūpino kelis metus Dabužių aštuonmetės mokyklos direktoriumi dirbęs Heronimas Čeg-Čegys, – prisiminė buvusi mokytoja R. Avižienė. – Knygnešio kapą žymi kuklus paminklinis akmuo, valstybės saugomas istorijos paminklas. Kapą lanko ir prižiūri kadaise Dabužių aštuonmetę mokyklą baigusios Kristina Zabulionytė ir Vaida Jakutytė.
Mirusiųjų mieste darosi
ankšta
Kapinėse laidojamos jau kelios dabužiečių kartos, tad daug paminklų išrašyti tomis pačiomis pavardėmis, tik skirtingais vardais ir datomis. Avižos, Vildžiūnai, Jurkėnai, Prašmantai, Patumsiai, Pačinskai, Šleikai, Kirkai, Žvikai, Peldžiai… Ne visi tos pačios giminės, bet su ta pačia pavarde. Čia ilsisi bene žymiausio dabužiečio – praeitų metų Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureato, dailininko, skulptoriaus, fotomenininko Vlado Vildžiūno tėvai, sesuo, broliai.1992-aisiais jo sukurtas antkapinis paminklas paženklino kunigo Alfonso Gražio kapą Anykščių bažnyčios šventoriuje, o 1999 m. sukurta dekoratyvinė skulptūra „Prisikėlimas“ 2002-aisiais pastatyta Anykščiuose A. Baranausko aikštėje kaip paminklas Laisvei.
XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Dabužių kapinėse žuvusių partizanų šeimų ir artimųjų rūpesčių pastatyti paminklai žuvusiems partizanams už Lietuvos laisvę. Tarybiniais metais slapta iš Garbėnų kaimo perkelti ir kapinėse palaidoti 1945 m. liepos 19 dieną Garbėnų miške žuvusių Vyčio apygardos partizanų būrio vado Antano Kaminsko–Smetonos ir partizanų Česlovo Jasiūno, Anupro Kriogos (Kriuogos) – Lapelio, Antano Pilkausko, Antano Rutkausko, Valentino Pačinsko – Gegužio, Antano Budreikos palaikai.
Kapinėse darosi ankšta, tad pasak Kavarsko seniūno Algirdo Gansiniausko, jau paruoštas projektas, skirta žemės ir kapai galbūt net ir šiemet bus išplėsti.
Komunalininkai pjauna
beržus
Anykščių rajono savivaldybę praeitų metų rudenį pasiekė 73 Dabužių bendruomenės narių prašymas iškirsti kapinėse senus medžius ir pasodinti jų vietoje jaunų medelių. Teigiama, kad šimtamečiai medžiai lūžta nuo didesnio vėjo ir kelia pavojų ne tik paminklams, bet ir kapines tvarkantiems žmonėms.
Pasak Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Daivos Gasiūnienės, skaudama širdimi teko išduoti leidimą medžius išpjauti, tačiau tuomet pasipylė pasipiktinusių kitų dabužiečių skambučiai. Juk tie beržai atlaikė praeito rudens vėtrą, taigi būtų dar ne vieną dešimtmetį stovėję, pagaliau ar buvo būtina pjauti visus? Kas svarbiau, ar 90 metų augęs medis, ar kažkieno apgadintas paminklas ir nukritę lapai, kuriuos reikia sugrėbti?, – motyvavo skambinusieji? Beje, pasak Kavarsko seniūno A. Gansiniausko, Dabužiuose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 266 žmonės, taigi 73 pasirašiusieji yra mažiau kaip trečdalis.
„Kaip tokiu atveju elgtis žmogui ne biurokratui? – klausė vyr. architektė. – Architektūros ir urbanistikos skyriaus kraštovaizdžio specialistė Vita Bubliausklaitė apskaičiavo ir įvertino pjaunamų medžių tūrį ir surašė, kiek ir kokio diametro medžių turi būti pasodinta vietoje nupjautųjų. Galiu pasakyti, kad pasodinta privalės būti ne „rykštės“, o paauginti medeliai, kurių vienetas kainuoja kelis šimtus litų“.
Kada bus sodinami medeliai, kol kas neaišku, o dabar kartas nuo karto kapinėse, trikdydami čia besiilsinčiųjų rimtį, suurzgia komunalininkų pjūklai. Dauguma beržų sveiki, bus gerų malkų.
