
(Antanas ŽEMAITIS “Lietuvai laisvė visada buvo brangi ir saugotina. 1863 m. sukilimo150-mečiui“,- Anykšta, 2013-03-23)
Saulius RASALAS, Andrioniškio seniūnijos seniūnas:
– Mano pats pirmas susidūrimas su 1863 metų sukilimo istorijos paveldu įvyko prieš 30 metų. Tada aš velėninių-karbonatinių žemių vaikas pirmą kartą patekau į ant neogeniniame smėlyje išaugusią Šimonių girią. Būdamas 15 metų talkinau skaičiuodamas kurtinius. Dabar tai vadintųsi savanoriavimu, tuo metu tiesiog romantika. Nuo Mikierių praėjus visus 6 kvartalus atsidūrėme tarsi pasienio juostoje. Palaidas smėlis ir tiesi kaip styga linija, susibėganti į tašką perspektyvoje… Kažkas įdomaus. Vadovas Kazimieras ir papasakojo, kad tai vietinių vadinama Plačioji. Linija, kurią iškirto caro užsakymu tam, kad būtų galima sugaudyti 1863 metų sukilėlius. Tą kalbą patvirtinantį tekstą randu Anykščių miškų urėdijos išleistoje knygoje „Anykštijos miškai“.
Bet žiūrint į 1896, 1865-1902 m. Rusijos žemėlapius randu, kad dabartinis kelias nuo Sedeikių į Mikierius ėjo kaip ir dabar, kelio atšaka link Inkliūzų išlikusi tokia pati, net keliukas nuo Žliobiškio su tuo pačiu vingiu, ir sužymėti cariniame kariniame žemėlapyje visi keliukai, ežeriukai ar A. Drilingos aprašytas upeliukas. O Plačiosios nėra. Užmiršo? Neįtikėtina. Gali būti, kad Plačioji įrengta vėliau kaip priešgaisrinis barjeras. O gal prieš karą vykusių didelių carinės Rusijos armijos manevrų metu? Reiktų rimtesnės istorinės analizės.
Andrioniškio kraštas minimas dažname rašinyje apie sukilimą. Standartinė formuluotė – Andrioniškio miškuose, Terezboro dvare susirinko 2000 sukilėlių, juos ten mokė, komandas duodavo lietuviškai ir t.t. Klaidinga, nes Terezboro dvaras yra Ramuldavos girioje, o Andrioniškio – Akmenos miškai. Yra atskiras plotas, kurį pritrauktai tegalima būtų priskirti nebent Šimonių giriai. Maniau, kad tai tiesiog netiksli informacija, kurią galėjo pirmas paleisti romane ,,Sukilėliai“ V.M. Putinas, perrašyti Br. Kviklys ir t.t., ir t.t. Bet draugas „užfundijo“ ir dabar mano kabinetą puošia 1864 metais JAV išleisto atlaso kopija, kurioje yra tik šie Lietuvos miestai: Memel, Chavli, Rassigny, Koidany, Kalwari, Kowno, Wilno Sweiclany ir Andonichka. Kyla mintis, kad Andrioniškiui tiek garbės teko dėl to, jog leidžiant atlasą Amerikoje 1864 metais Andrioniškis buvo dažnai minimas. Dėl ko daugiau minėti? Meteoritas dar buvo nenukritęs, P. Didžiulis negimęs, bažnyčia nepastatyta… Tikėtina, jog dėl sukilimo. Juk šiai dienai amerikonas tikrai labiau žino Čeliabinską nei kokį Jekaterinburgą, nes vienam kažkas dėjosi, o iš kito nieko nesigirdėjo.
Saulius FILIPAVIČIUS, Troškūnų Šv.Trejybės bažnyčios klebonas:
– Kiekvienas mūsų tautą sukrėtęs įvykis – vertinga istorinė patirtis. Ir jeigu nepadaromos išvados, tai priveda prie valstybės žlugimo. Atrodo, kad iki šiol tebedaromos klaidos: valstybė sukuriama, tačiau toje valstybėje sudaromos geros ir net puikios gyvenimo sąlygos vieniems, o kitiems, kurių dauguma, tenka tik egzistuoti. Apgailėtina, bet tokia realybė. Na, o jeigu kalbėti konkrečiai apie 1863 metų sukilimą ir Troškūnų parapiją, kurioje aš darbuojuosi, tai jokių dokumentų apie tą įvykį mūsų bažnyčioje nėra. Iš istorijos šaltinių žinoma, kad Troškūnus buvo pasiekę sukilėliai, kad po sukilimo buvo uždarytas čia veikęs bernardinų vienuolynas. Žinome, kad 1863 metų sukilimą palaikė ir net dalyvavo kunigų luomo atstovai. Suprantama ir vyskupo Motiejaus Valančiaus nevienareikšmė laikysena šio sukilimo metu. Juk jis negalėjo skatinti kunigus imtis ginklo. Bažnyčios priedermė ne ta. Yra gi ir kitokių kovos formų (turiu mintyje kunigus). Vysk. M. Valančius 1863 m. sukilimo šviesoje iškilo visoje savo didybėje kaip realistas, diplomatas, Bažnyčios gynėjas, tikras vadas ano meto painioje ir sunkioje situacijoje. Jis suprato ir įvertino sukilimą labai teisingai ir realiai: nepasidavė nepagrįstoms iliuzijoms, jausmams, nors gal labiau negu kiti norėjo Bažnyčiai ir tautai laisvės, geresnių sąlygų. Paties sukilimo jis nesmerkė, suprato ir įvertino sukilėlių tėvynės meilę, tačiau į padėtį žiūrėjo realisto akimis.
Raimundas RAZMISLAVIČIUS, Anykščių rajono tarybos narys, UAB ,,Šerifai“ direktorius:
– Manau, tikrai nereikia svarstyti ar abejoti dėl Jūsų rašomų istorinių straipsnių reikalingumo. 1863-1864 metų sukilimo įvykiai mūsų valstybės laisvės kovų istorijoje turi ypatingą reikšmę. Daugelis jaunesniosios kartos anykštėnų turbūt nedaug žino apie mūsų kraštuose vykusias to laiko laisvės kovas ir mūsų kraštiečius, tų laikų didvyrius. Jūsų laikraštyje aprašomi istoriniai įvykiai, manau, kiek nuvalys laiko dulkes, o gal ir paskatins anykštėnus, kurie gal dar turi to laiko įvykius liudijančių dokumentų ar kitos medžiagos, pasirūpinti jų išsaugojimu. Bet kuriuo atveju vien tų įvykių aprašymas – jau papildomos Lietuvos laisvės kovų istorijos pamokos. Ačiū Jums ir sėkmės.