Penktadienio vakarą mirė poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis. Jam buvo 77-eri. Poetas insultą patyrė per savo gimtadienį, balandžio 1-ąją, antrąją Velykų dieną. Jis buvo paguldytas į Santariškių klinikas. Pirmadienį menininkas buvo atgavęs sąmonę, tačiau jo būklė išliko sunki.
Penktadienio vakarą mirė poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis. Jam buvo 77-eri. Poetas insultą patyrė per savo gimtadienį, balandžio 1-ąją, antrąją Velykų dieną. Jis buvo paguldytas į Santariškių klinikas. Pirmadienį menininkas buvo atgavęs sąmonę, tačiau jo būklė išliko sunki.
Poetas sekmadienį bus pašarvotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Atsisveikinimas su velioniu vyks sekmadienį 10-22 val., pirmadienį – nuo 9 val. Karstas išnešamas pirmadienį 14 val.
M. Martinaitis bus laidojamas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
M. Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 dieną Raseinių rajone, Paserbentyje. Mokėsi Gervinių septynmetėje mokykloje, Kauno politechnikume. 1964 m. Vilniaus universitete baigė Istorijos ir filologijos fakultetą.
Dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose, dėstytojavo VU. 1989 m. išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu, buvo tarp Sąjūdžio vadovų.
1975 m. M. Martinaitis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1998 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Poetas vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai.
Kūrybą skelbė nuo 1955 m. Pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ išleista 1962 m. M. Martinaitis Išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. M. Martinaitis parašė scenarijų Lietuvos kino studijos muzikiniam filmui „Vakar ir visados“ (1984 m., rež.Gytis Lukšas).
M. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos – ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis. Poetas vertė Ch. Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius.
„Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“, – apie M. Martinaičio kūrybą yra sakęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas.
M. Martinaičio vardas neatsiejamas nuo Kukučio personažo. „Folkloro personažas – žemaitis Kukutis („Kukučio baladės“, 1977) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas“, – knygoje „Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis“ teigia humanitarinių mokslų daktarė Rita Tūtlytė.
