Pritrenkia, kad faktiškai niekas nepasikeitė, net ir posakiai panašūs. Tiesa, reikia pasakyti, kad dabar padėtis dabar dar sunkesnė, nes jei tada Vilniuje buvo 5000 registruotų bedarbių, tai dabar vien Anykščių rajone – apie 4000… Tai arba mes tapome sostine, arba ..
Žmonės juokauja, kad pavasario laukimas jau įgauna neurozės formą. Ne tiek svarbus tas pavasaris, kiek tai, kada jis ateis. Rūpestingos šeimininkės išgyvena, kad paprikas teks persėti, mat anksčiau pasodintos jau dengia langus ir nueis perniek. Beje, ne tik lietuviai susirūpinę, skaičiau, kad ir amerikiečiai labai nusivylė švilpiku Filu, kuris šiemet išpranašavo ankstyvą pavasarį. Prokuroras iš Ohajo iškėlė baudžiamąją bylą švilpikui Filui, kad vasario 2 dieną jis apgavo visuomenę. Siūloma jam skirti mirties bausmę.
Nors byla ir skirta juokauti, tačiau Filo gimtinės gyventojai ją priėmė rimtai, paskelbta kad sustiprinta apsauga apie Filo namus – Kalakutų kalvą. Štai, pasirodo, koks pavojingas meteorologo darbas…
O kas pasikeis, kai ateis pavasaris? Lietuvoje viskas kaip buvo, taip ir lieka. Paskaitykim spaudą. „Populiarus vilniečių posakis „krizė praėjo, tik skurdas liko“ visai teisingai nušviečia krašto padėtį 5000 registruotų bedarbių, tai tik maža dalelė „aristokratijos skurdžių“, nes dauguma bedarbių nesiregistruoja. Nors Vilniaus krašto padėtis apverktina, savivaldybė nesistengia platesniu maštabu suorganizuoti viešųjų darbų bei paskirti pašalpų. Nerasdami pragyvenimo šaltinio, tokie žmonės pasidaro „amžinais bedarbiais“, išmestais iš visuomenės“… Tai eilutės iš atsitiktinai į mano rankas papuolusio 1934 metų leidinio “Žmogaus globa“. Pritrenkia, kad faktiškai niekas nepasikeitė, net ir posakiai panašūs. Tiesa, reikia pasakyti, kad dabar padėtis dabar dar sunkesnė, nes jei tada Vilniuje buvo 5000 registruotų bedarbių, tai dabar vien Anykščių rajone – apie 4000… Tai arba mes tapome sostine, arba ..
Beje, šį leidinį pravartu būtų paskaityti mėgstantiems mitologizuoti praeitį – oi kokia dora, darna ir supratimas visuomenėje, mergelės lelijėlės ir berneliai dobilėliai… Kai kurie faktai iš tų laikų yra gana šokiruojantys. 1934 metais Vilniaus ligoninėse gulėjo 600 vaikų, sergančių įgimtu sifiliu (čia doros sergėtojų dėmesiui), mokyklų duomenimis, 50 procentų vaikų sirgo tuberkulioze, 46 procentai – kitomis ligomis, tik 4 procentai vaikų buvo visiškai sveikų (čia tiems, kurie dejuoja, kad mokinių sveikata vis prastėja). O štai ir kriminalinė padėtis: „Nusikaltimų banga kasmet didėja. Nuo 1924 m. iki 1934 m., vadinas, 10 metų laikotarpy, užmušimų skaičius padidėjo 60 procentų, apgavysčių – 146 procentais. Savižudybių skaičius didžiulis. 1931 metais Vilniaus krašte nusižudė 475 asmenys, 1932 m. – 533, 1933 – 614 asmenų“.
Taigi, nebuvo jau taip gerai toje senovėje. Lietuvoje kasmet ir dabar nusižudo apie 1500 žmonių, taigi, žvelgiant į tai, kas vyko prieš 80 metų, matome, kad beveik niekas nepasikeitė žmonėse. Tik aplinka pasikeitė, bet iš esmės mes vėl toj pačioj vietoj ar net savotiškai blogesnėje. Sakykim, Kaune vykusiame žemdirbių suvažiavime dalyvavę anykštėnai ūkininkai parsivežė įdomų skaičių – Lietuvoje dabar yra tik apie 27 000 karvių. Na, lyg ir nemažai. Tačiau reiktų priminti ir tai, kad apie 1990 m., prieš prasidedant pertvarkom, Anykščių žemelę trypė ir žolę skabė apie 19 000 karvių. Tai pritrenkiantys skaičiai, pritrenkiančios proporcijos ir, kaip sakoma, kai nėra ką pasakyti, „verčia susimąstyti“… O ką čia bemąstyti? Tik tegu partijos ir valdžios neaiškina, kad jau jos čia niekuo dėtos, kad Lietuvos kraštovaizdžiui vasaromis būdingas karves teks įrašyti į saugomų rūšių sąrašus. Nykstanti populiacija…
Taip jau sistemingai klostosi, kad Lietuva kaip ir mūsų, bet toje Lietuvoje dauguma jau nieko savo neturi. Nepririši karvės ant asfalto, čia vietos rasi tik mašinai pastatyti… Paradoksai ir tiek, kam mum tas pavasaris, kai pagalvoji… Slėpkis, Filai…
