3-4 diena (vasario 16-17, šeštadienis-sekmadienis)
Nuo Londono iki mūsų Newquay – beveik 500 kilometrų. Į mikriuką po perskirstymo sėdome aštuoniese. Vairuotojas įsidėjo dar ir keletą siuntinių, kuriuos pakeliui užvežė Anglijos lietuviams. Didysis autobusas į Londoną atsitempė priekabą su siuntiniais ir paskui po mažuosius jo brolius buvo išskirstyti ne tik keleiviai, bet ir kroviniai.
3-4 diena (vasario 16-17, šeštadienis-sekmadienis)
Nuo Londono iki mūsų Newquay – beveik 500 kilometrų. Į mikriuką po perskirstymo sėdome aštuoniese. Vairuotojas įsidėjo dar ir keletą siuntinių, kuriuos pakeliui užvežė Anglijos lietuviams. Didysis autobusas į Londoną atsitempė priekabą su siuntiniais ir paskui po mažuosius jo brolius buvo išskirstyti ne tik keleiviai, bet ir kroviniai.
Vakarop pasiekėme Newquay. „Supervaizeris” Česlovas iš Latvijos mus apgyvendino viešbutėlyje. Viešbutėlis pakankamai padorus. Keturviečiame kambarėlyje su dviaukštėmis lovomis įsikūrėme trise. Lyg ir erdvu. Tačiau pagal plotą numeris turėtų būti skirtas vienam asmeniui ir tai nelabai storam. Kai kambary esame visi trys, alų gerti nepatogu, reikia atsargiai lenkti rankas, kad neišpiltum kolegų butelių…
Viešbutėlyje gyveno tik narcizų skynėjai. Ir tik lietuviai ir latviai. Lenkai apgyvendinti kitame viešbutėlyje.
Prieš išvažiuojant mums agentūra žadėjo, kad galėsime narcizus skinti daug daug valandų. Įtemptai dirbant per mėnesį neva galima uždirbti iki 8000 litų. Tačiau mūsų viešbutėlyje tvyroje liūdnos nuotaikos, neva paskutinę savaitę narcizų skynėjai dirba tik po keletą valandų per dieną ir uždirba tik tiek, kad užtenka susimokėti už lovą…
Česlovas liepė patiems nusipirkti peilius, kuriais teks pjauti narcizus, ir sekmadienio vakarą, t.y vasario 17-ąją, ateiti į jo „ofisą”.
Dar šeštadienį užėjome į vieną iš pabų. Už pintą alaus teko pakloti 4 svarus. Uždirbant 2000 svarų, 4 svarai yra menkniekis, bet dar nepradėjus skinti narcizų 4 svarai kažkaip smegeninėje automatiškai konvertuojasi į 16 litų…
Sekmadienio rytą vaikščiojau Atlanto pakrantę. Niukqwey vaizdai tikrai nuostabūs – raižyti statūs krantai, jaukios miestelio gatvės. Sekmadienį, apie aštuntą ryto, pirmieji miestelyje sutikti žmonės buvo du girti rusiškai besikalbantys vyrai. Svetimų pokalbių klausytis nėra gražu, bet vis tiek nuklausiau, kad jiedu labai intensyviai keikė narcizus ir aptarinėjo jų stiebelių ilgį… Lyg ir negerai, visi sutikti narcizų skynėjai keikia darbą ir mažą algą, tačiau jei žmonės gali sau leisti 8 valandą ryto būti girti, vadinasi, narcizų skynėjų darbas nėra jau toks nepelningas…
Pirmojo ryto įspūdis Newquay – didžiulė anglų meilė šunims. Didelė dalis Atlanto pakrantės atitverta – pievutės skirtos šunų pasivaikščiojimams. Šunų jose galybė, bet niekur nesimato šunų „kakų”, surenka šeimininkai, sumeta į specialius konteinerius. Tiesa, kai į vieną iš „kakų” įsilipau, patikslinau – nesimato, bet tikimybė ant jų užlipti yra… Fermose, esančiose šalia Niukqwey, matyt, dirba tūkstančiai samdinių iš Rytų Europos, mat miestelyje veikia net lenkiškų maisto produktų parduotuvė – vargų ar anglai į ją eina pirkti Poznanės „sosiskų”…
Ir mus sutikęs „supervaizeris” Česlovas nežadėjo, kad turėsime daug darbo. Jis sakė, kad narcizų fabrikas nespėja apdoroti jam tiekiamos produkcijos, todėl darbas stringa. Niukqwey auga palmės. Vasario 16-ąją jau sprogo beržų pumpurai, kai kur žaliavo žolė. Daugelis anglų vaikščiojo su šortais ir marškinėliais. Aš vis dėlto dėvėjau striukę, nes šilta tik teoriškai, o praktiškai keli laipsniai šilumos ir didžiulis nuo vandenyno pučiantis vėjas.
Sekmadienio vakare pas Česlovą pasirašėme sutartis ir visokius kitokius popierius. Česlovo teigimu, mes tik pradėję dirbti turėsime socialinį draudimą, taigi garantuotą būtinąją medicininę pagalbą. Pasak „supervaizerio”, per savaitę uždirbti pinigai kitos savaitės ketvirtadienį bus pervesti į mūsų sąskaitas. Mums bus pagamintos angliškos banko kortelės, į kurias ir „įkris” pinigai. Beje, šis vyras juokėsi, kai mes pradėjome pasakoti, kad atvažiavome per agentūrą, taigi lyg ir turėdami garantuotą darbo vietą. „Agentūros reikalingos tik pinigams paimti, o čia, kaip elgtis su žmonėmis, sprendžiu aš”, – paaiškino Latvijos rusas.
Į susitikimą su Česlovu atėjo ir grupė lietuvių, kurie jau buvo savaitę skynę narcizus. Viešbutyje kabėjo sąrašas, kiek kas per savaitę uždirbo. Lietuvių pajamos buvo 150-170 svarų (600-680 litų) neatskaičius mokesčių, neatskaičius 58 svarų už viešbutį ir neatskaičius 18 svarų už autobusą, vežiojantį į narcizų laukus. Už autobusą kiekvieną dieną narcizų skynėjai turi sumokėti po 6 svarus, tiesa, kai dirbama ne visą darbo dieną, mokestis mažesnis – išskaičiuojami 3 svarai. Lietuviai akivaizdžiai buvo susinervinę, nes panašu, kad per savaitę jie pliuso nepasiekė – vargu ar viską, ką išvardinau, atskaičius jiems kas nors liks.
Pakabintame sąraše – apie šimtą numerių (kaip kalėjime – žmonės yra nebe žmonės, o tik numeriai). Prie numerių surašyta, kiek tie „numeriai” kurią dieną narcizų ryšulėlių priskynė ir kiek per savaitę uždirbo. Geriausi rezultatai – per 300 svarų (per 1200 litų), žinoma, neatskaičius mokesčių, bet ir dirbus praėjusią savaitę tik keturis pusdienius ir vieną darbo dieną.
5 diena (vasario 18 d., pirmadienis)
Pirmadienis ne tik mums naujokams, bet ir visiems kitiems narcizų skynėjams buvo paskelbtas išeigine. Tačiau Česlovas tikino, kad darbas stringa tik laikinai, kad perpildytas fabrikas ir kad ateityje procesas pajudės. Vyras, paklaustas, kur dedami tokie narcizų kiekiai (juk šimtas skynėjų vien mūsų fermoje kelis mėnesius juos rauna), aiškino, kad gėlės važiuoja į sandėlius Olandijoje, iš kur pasklinda po viso pasaulio prekybos centrus. Tad ir Anykščių „Maximoje”, ko gero, yra mūsų narcizų…
Iš mūsų lietuvių naujokų aštuoneto į susitikimą su „supervaizeriu”, taigi lyg ir darbdaviu, du atėjo girti kaip šniūrai. Žinoma, dėl to kaltas pats ponas Česlovas – susitikimą jis surengė vakare, o koks normalus žmogus sekmadienio vakarą gali būti blaivus. Bet „supervaizeris” savo kaltės nejuto, bet ir nebarė girtuoklių. Tiesa, paskaitą apie gėrimą atskaitė. Pasakojo, kad labiausiai darbu ir uždarbiu būna nepatenkinti girtuokliai. Štai vienas jaunas latvis kelias dienas gėrė, kol jam ėmė rodytis „balti arkliai”, tada latvis „apsisiojo” visus savo viešbučio kambario kampus, o paskui sumušė kažkodėl kampų „apsisiojimu” nepatenkintus kambariokus. „Aš jį išvijau. Kaip manote, ką jis visiems apie šį darbą pasakoja?.” Toliau „supervaizeris” raitė panašiai taip: „Girtuokliai perka sidrą – 5 litrų bambalys 3 svarus kainuoja. Trečią dieną sidro gėrėjas pradeda dvokti acetonu”. Ir pasisukęs į vieną iš mūsiškių girtuoklių, vardu Darius, paklausė: „Jūs sidrą gėrėt?”. Tas teisinosi, kad gėręs ne sidrą, o viskį… Beje, mūsų jaunimui Česlovo pasakojimas apie sidrą padarė reklaminį poveikį – vyrai išėjo ieškoti pigaus sidro. Rado. Tiesa tikino, kad 5 litrų bambalys kainuoja ne 3, o 4 svarus.
Už gyvenimą viešbutyje atskaitoma iš algos. „Supervaizeris” guodė, kad jei darbo nėra tris dienas iš eilės, už viešbutį mokėti nereikia – išlaidas padengia fermeris.
Kadangi pirmadienis laisvas, jį išnaudojame pasivaikščiojimui po miestelį ir vandenyno pakrante.. Nusiperkame peilius…Vandenyne mirksta banglentininkai. Miestelyje dažnai skamba lietuvių kalba, kuri visai nekelia mūsų susidomėjimo. Sutinkame dvi merginas, aukštaičių tarme diskutuojančias apie pirkinius. Galima būtų su jomis pasisveikinti, ko nors paklausti. Juk tautietės sutiktos svetimoje šalyje. „Vau, smagu sutikti lietuvaites. Jūs čia atostogaujate? O gal komadiruotėje?”, – užkalbinčiau. „Aik tu, durniau”, – man maloniai atsakytų…
Pirmadienį vakare viešbučio koridoriuje radome skelbimą, jog antradienį į darbą eis tik keli žmonės – kitiems vėl išeiginė. Taip pat pranešama, kad neinantiems į darbą už viešbutį mokėti nereikės. Taigi nedirbame, bet Anglijoje gyvename už dyką. Kainuoja tik maistas, bet už 5-7 svarus per dieną prasimaitiname.
