Tėvas yra daiktavardis. Ir vyrų kalboje daiktavardis daug svarbesnis už veiksmažodžius ar būdvardžius. Varžtas, raktas, peilis – vyro žodynas, kuriame maža rasi žodžių, skirtų jausmams išreikšti (jei neskaičiuotume stipriųjų bendrų posakių, bet juos priskirkime šauktukams).
Tėvas yra daiktavardis. Ir vyrų kalboje daiktavardis daug svarbesnis už veiksmažodžius ar būdvardžius. Varžtas, raktas, peilis – vyro žodynas, kuriame maža rasi žodžių, skirtų jausmams išreikšti (jei neskaičiuotume stipriųjų bendrų posakių, bet juos priskirkime šauktukams). Todėl ir tėvo diena mūsuose gal ne tiek jausmams išreikšti, kiek paminėti kažką, kas mažiau svarbu už mamą, bet minėti reikia.
Beje, Tėvo diena švenčiama dar ne taip seniai – galbūt nespėjo susikristalizuoti ir tradicijos. Šią dieną oficialiai pirmiausiai pradėjo švęsti JAV, kur tėvo diena švenčiama panašiai kaip ir motinos diena. Šį judėjimą tėvams pagerbti 1910 m. įkūrė Louisa Dodd. Jos motina mirė gimdydama šeštą vaiką ir tuomet jos tėvas vienas užaugino visus vaikus. Plačiau minėti šią dieną Lietuvoje pradėta tik praeitame dešimtmetyje.
Deja, tėvystė ir tėvas Lietuvoje suvokiama dar miglotai. Tautos sąmonėje tėvas vis dar yra ne visai būtinas dalykas. Yra – gerai, o nėra – apsieisim ir be jo. Štai jau seniai stebiu vieno pažįstamo tėvo kovą už teisę matytis ir auginti savo vaikus. Liūdna ši kova – tiek aplinkiniai, tiek valdininkai, tiek teismai žiūri į jį su nepasitikėjimu – keistuolis, kam jam to reikia, džiaugtųsi laisve, kad auginti vaikų nereikia, be to, ko gero, pats kaltas… O moteris neleidžia susitikti su vaikais ir niekas nieko padaryti negali… Ir ne vienas jis toks. Tėvai, kurie negali susitikti ir auginti savo vaikų yra tarsi visuomenės akiračio nuošalėje, jų tarsi ir nėra, o dar geriau, kad nebūtų. Nes griauna mitą, kad tėvas namuose yra arba tironas, arba girtuoklis. Dar įdomiau, kad tie tėvai susibūrė į asociaciją APTA – tėvai prieš tėvo atstūmimo sindromą. Dabar bando organizuoti konferenciją, kad bent iškeltų tas problemas, tačiau kol kas visur atsimuša kaip į sieną, gausios vaikus ginančios organizacijos į juos nereaguoja arba reaguoja kaip į nesusipratimą. O paaiškinimas paprastas – jie tiesiog neįsipaišo į visokias genderines ir feministines vaikų gynimo schemas…
Galvoju, kad vis labiau įsigalint feminizmui ar tik neatsitiks taip, kad ši šventė atsidurs dar didesnėje gyvenimo pašalėje, juk ir stumiantys feminizmą turi tam tikrą galvojimo būdą. Kiek anksčiau diskutavau su viena iš feminizmo apologečių ir nustebau, kad vyras jos sąmonėje iš karto reiškia agresorių, užurpatorių – jokie argumentai nepadeda. Skriaudikas ir viskas, taip ir besitaikantis kaip apriboti moters teises. „Čia jūs, niekšai, mums vaikų pridarote, paskui mes turim mesti karjeras, aukotis“,- su neslepiama neapykanta iškošė feministė. Nepadėjo nei aiškinimas, kad nei su jos vaikų gamyba, nei karjera, švelniai sakant, neturiu jokių sąlyčio taškų. Vis tiek buvau blogas. Todėl, kad vyras. Net nekyla abejonių, kad tokios ponios išauginti vaikai turės atitinkamą požiūrį į tėvą ir tėvystę.
Šia proga prisimenu ir savo tėvą. Mūsų krašte vaikas pirmiausia būdavo vertinamas pagal tėvą. Kalbu ne apie pareigas, turtus ar talentus, o apie žmogiškąsias savybes. Taigi, nors mes visi manome, kad mūsų tėvai yra geriausi, tačiau nesigirdamas galiu pasakyti, kad tėvo vardas man atidarydavo visas duris. Iš to aš žinau, kad jis buvo teisingas žmogus. Kur benueičiau, kai pasakydavau, kieno vaikas esu, mane automatiškai vertindavo ir elgdavosi taip, kaip su mano tėvu – buvau jo sūnus. Todėl iš praktikos žinau, kad tėvas kiekvienam vaikui yra svarbus. Man niekada nereikėjo gėdytis, kad esu jo sūnus.
Gal ir banaliai pasakysiu, tačiau manau, kad jei ką mes, vyrai, kaip tėvai galime padaryti savo vaikams, tai galime suteikti jiems teisę būti mūsų vaikais, kad jiems nereikėtų jaustis nepatogiai sakant, kieno vaikas jis yra. „Geras vardas yra vertingesnis už didelius turtus“,- apie tai kalba ir Biblija. Suprantu, kad gyvenimas sudėtingas, o mes dažnai silpni, tačiau stengtis turėtume. Su švente, vyrai.
