„Gimtinės bendro gėrio paieška” – tokia Pasaulio anykštėnų bendrijos diskusijų tema paskatino paieškoti apibrėžimo, kas yra gėris.
Artimiausias man apibrėžimas pasirodė esąs amerikiečių filosofo Brendo Blenšardo: „Daiktas yra geras todėl ir tiek, kiek jis atitinka savo funkciją ir patenkina”.
Automobilis yra geras todėl ir tiek, kaip greitai ir patogiai gali nugabenti iš taško A į tašką B, o policininkas geras tiek, kiek apsaugo nuo nusikaltėlių ir todėl, kad nestabdo, kai viršiju greitį… Ši analogija labai tinka ir žurnalistui.
„Gimtinės bendro gėrio paieška” – tokia Pasaulio anykštėnų bendrijos diskusijų tema paskatino paieškoti apibrėžimo, kas yra gėris.
Artimiausias man apibrėžimas pasirodė esąs amerikiečių filosofo Brendo Blenšardo: „Daiktas yra geras todėl ir tiek, kiek jis atitinka savo funkciją ir patenkina”.
Automobilis yra geras todėl ir tiek, kaip greitai ir patogiai gali nugabenti iš taško A į tašką B, o policininkas geras tiek, kiek apsaugo nuo nusikaltėlių ir todėl, kad nestabdo, kai viršiju greitį… Ši analogija labai tinka ir žurnalistui.
Ar veiksmas geras tada, kai jis atneša naudą visuomenei, ar tada, kai iš to yra nauda man? Toks individualus pasirinkimas. Tarp objektyvumo ir subjektyvumo. Tarp gėrio „mums” ir gėrio „man”.
Žurnalistikos, „kaip daikto”, funkcija yra nešališkai rinkti, perteikti, skleisti ir aiškinti žinias, kad būtų patenkintas visuomenės poreikis žinoti, kas vyksta. Ar šiandien žurnalistika, „kaip daiktas”, yra gera? Žurnalistika gali būti gera tik tada, kai ji tarnauja tiesai. Šis tikslas gali būti pasiektas tik esant konstantai – žurnalistai turi būti nepriklausomi nuo valdžios, partijų, verslo grupių interesų.
Tie, kuriems per keturiasdešimt, dar prisimena „Kolektyvinį darbą”, kuris nuolat rašė apie Anykščių rajone klestinčią šviesą ir tiesą. Tačiau ar kas pažįsta nors vieną (nedirbusį rajkome), kuris tuo Anykščius apėmusiu gėriu tikėjo?..
Konservatorių Vyriausybė žiniasklaidą Lietuvoje vėl grąžino į tarybinius laikus. Krizės metu kelis kartus padidinus mokesčius valdžiai pavyko pasiekti, kad šalyje praktiškai neliko žurnalistikos. Tik viešieji ryšiai.
Nustekentas redakcijas nupirko užsieniečiai bei tie patys žiniasklaidą sugniuždę politikai (pažiūrėkime, kas valdo Anykščių žiniasklaidos priemones, o ir trečdalis didžiausio Lietuvos dienraščio „Lietuvos rytas” akcijų priklauso Vyriausybei). Leisgyvių redakcijų veiklą valdžia kontroliuoja duodama arba (jei žurnalistai rašo blogai, kaip yra „Anykštos” atveju), atimdama reklamos užsakymus. Tiesa, žiniasklaidai taikyti ekonomines sankcijas draudžia tarptautinės konvencijos, prie kurių yra prisijungusi ir Lietuva. Skamba panašiai kaip XXVI suvažiavimo nutarimas – butą kiekvienai šeimai iki 2000- ųjų!
Spaudos laisvės trasoje jau pasivijome ir – drįstu teigti – tuoj pralenksime Lukašenkos Baltarusiją – Druskininkų savivaldybės vienas skyrius ėmėsi to, ką draudžia demokratinių valstybių įstatymai. Šiemet Druskininkų savivaldybė ėmė leisti valdišką laikraštį. Žurnalistų organizacijos šį veiksmą kaip antidemokratinį užprotestavo, buvo sudarytos kelios komisijos precedentui tirti, tačiau savivaldybių politikai nekantraudami laukia šios bylos pabaigos – kaip patogu būtų savo laikraštį turėti kad ir Anykščių savivaldybei! Galėtų rašyti apie savo nuostabius darbus už mūsų visų pinigus.
Taigi, daug kalbėdami apie demokratiją ir pilietinės visuomenės kūrimą grįžtame ten, iš kur atėjome. Į brandaus socializmo laikus, kai buvo viena tiesa ir viena nuomonė.
Kodėl taip atsitiko?
Pirmiausiai dėl to, kad Lietuvos žiniasklaida susimovė. Manau, susimovė neišlaikiusi, pasak psichologinio siaubo kūrėjo Stefano Kingo, „mažos trobelės efekto”. Tai tokia būsena, kuri ištinka uždarose erdvėse ilgai esančias komandas. Tokioje izoliacijoje baigiantis XX amžiui atsidūrė ir Lietuvos intelektualai, pamatę, kas atsitinka net tokiems žmonėms kaip „tautos sąžine” vadintam poetui Justinui Marcinkevičiui, jeigu bando pūsti ne į vieną dūdą su oficialiąja nuomone. Pajutę besiformuojančią opiniją intelektualai pasitraukė iš viešo diskurso lauko – tapo madinga stebėtis aukštais žiniasklaidos reitingais, imta ignoruoti kritiką, o viešai reikšti nuomonę tapo netgi nepadoru. Taip buvo pažeminta ir suniekinta viešoji tribūna, aktyvūs žmonės prilyginti pajacams. Žurnalistai liko vieni. Bandė ir prisitaikyti. Kad išliktų.
Ir negalima dėl to kaltinti valdžios. Valdžios tokia prigimtis. Valdžia yra tam, kad valdytų. O tam, kad valdytų, būtina dominuoti ir kontroliuoti, įveikinėti manančius kitaip, primesti jiems savo galią ir valią. Taip pat siekti, kad žmonės viešai nekritikuotų, nevertintų – tai yra, kuo mažiau dalyvautų valstybės valdyme. Vieša paslaptis, kad didžiųjų partijų politikai trina rankas, kai žmonės neina balsuoti. Kuo mažiau ateis svetimų, tuo didesnė viltis kad savas elektoratas išrinks reikiamus žmones. Visos didžiosios niekšybės daromos geriesiems žmoneliams tylint. Žmoneliai verčiau tegul šoka su „žvaigždėm”, dainuoja su šokėjais, žiūri „24 valandas” arba … emigruoja. Ideologijos hegemonija – toks terminas buvo mokslinio komunizmo vadovėlyje.
Argi komunizmas buvo mokslinis?
Tik prieš penketą metų būčiau atsakiusi, kad ne. Šiandien sakau, kad taip. Komunizmas buvo gerai suręstas politikos mokslas. Kaip ir to meto partinė statyba.Ir tik mūsų su jumis problema, kad leidžiame valdžiai mus valdyti diktatoriškos visuomenės metodais.
Jeigu valdžia rinktųsi demokratijos kelią – ji skatintų nepriklausomos žiniasklaidos buvimą kaip, pavyzdžiui, yra Skandinavijoje, nes be viešos kritikos, vertinimų tampa neįmanoma atvira ir skaidri tos pačios valdžios veikla. Nestebima valdžia kaip nestebimas vaikas – nejučia ima sau leisti vis daugiau, korumpuoja, įsigali klanai, formuojasi oligarchija. Kita vertus, visuomenė, matydama, kas vyksta iš tiesų, tačiau skaitydama tik liaupses apie aukštus valdžios pasiekimus, nustoja tokia valdžia pasitikėti. O netikėdamas, kad galima situaciją pakeisti, žmogus paprasčiausiai nusišalina nuo dalyvavimo politikoje. Politika tampa saujelės „valstybininkų” reikalu ir moralė išsigimsta.
„Sarginis demokratijos šuva” – toks klasikinis žurnalistikos apibrėžimas.
Ar Anykščių visuomenės sarginis šuo dar turi dantis? Tai yra, ar jis dar tinkamas eiti gimtinės bendro gėrio sargybą? Ar Anykščių žiniasklaida, „kaip daiktas”, dar atitinka savo esminę funkciją – rinkti faktus, analizuoti juos, gretinti ir rašyti taip, kaip yra iš tiesų – vardan gimtinės gėrio, o ne taip, kaip naudinga valdantiesiems?
Aš manau – dar taip. Nes šios mano pastabos juk negalėtų būti išspausdintos oficialiame Anykščių savivaldybės puslapyje.
